Lėtame laike

Fotografine prasme iki šiol daugiausiai turėjome progą pažinti Juozą Budraitį kaip slampinėtoją, žmonių ir miestų, jį supusios kino aplinkos tyrinėtoją. Šįkart menininką sutinkame kiek kitame amplua – „Prospekto“ galerijoje veikiančioje parodoje „Šnabždesiai“ jis – gamtos stebėtojas.

Nepaisant to, jog toks vaidmuo J. Budraičio vizualinėse klajonėse yra gana naujas, pernelyg didelės nuostabos jis nekelia. Gal netgi priešingai – posūkis veikia kaip natūrali ieškojimų tąsa. Daugiausiai todėl, jog skiriasi ne pats mąstymo būdas, bet objektas į kurį sutelkiamas žvilgsnis ir nukreipiamas objektyvas. Jei ankstesniame fotografijų cikle „Sienos ir žmonės“ J. Budraičio dėmesį traukė tokios aplinkoje užkoduotos ir iš pažiūros nereikšmingos detalės kaip byrančių senamiesčio sienų faktūriškumas, tai „Šnabždesiuose“ pirmose gretose atsiduria augalijos fragmentai, taip pat nestokojantys faktūriškumo. 

Gamta turi galią priminti apie laiko tamprumą, cikliškumą ir žmogaus laikinumą; kalbėti apie laiką, kuriame ji jau dalyvavo ar dar dalyvaus, o mes dar nespėjome pabūti ir jau nebūsime. Žvelgiant iš žmogaus perspektyvos, nespalvotos J. Budraičio fotografijos tokį gamtos belaikiškumo ar amžinumo jausmą tik dar labiau sustiprina. Juodai baltas vaizdas čia nuplauna konkrečiam laikmečiui būdingus technologinius ar kultūrinius kontekstus – lieka tik pats gamtinis objektas – ramiai sau būnantis, mažai tepaliestas. Kaip pastebi rašytoja Dovilė Zelčiūtė, žmogaus buvimo ženklų atvaizduose išvis beveik nematyti. Šie pasirodo nebent ten, kur ir žmogaus rankomis gaminti kūriniai, tokie kaip iš rūko išnyrantis namas, vazonas, kėdė ar eglute gražiai sudėtos grindys. 

Darbe, kuriame matomas ant tų pačių grindų padėtas vazonas su kambarine gėle, dėmesį prikausto ir užhipnotizuoja trykštanti šviesa. Joje sutelpa amžių amžiai tapybos tradicijų ir gausybė iš praeities besibeldžiančių natiurmortų, kuriuose šviesa neretai būdavo svarbesnė už patį atvaizduojamą objektą. Kažin kas joje yra nežemiško, efemeriško. Šviesos blyksniai, jos besiliejantys srautai reikšmingi ir kituose J. Budraičio užfiksuotuose atvaizduose – jie tampa itin svarbiais pagalbininkais, kai siekiama perteikti atitinkamą nuotaiką, o galbūt ir vidinę būseną. Šioje vietoje taip pat norėtųsi pagirti už parodos eksponavimą atsakingą komandą – dėl pasirinkto apšvietimo momentais ima atrodyti, jog fotografijos spindi iš vidaus.

Dėl vidinio ir išorinio atvaizdų švytėjimo, nuosaikumo ir prisijaukinto lėto laiko parodos lankymas virsta meditatyvia patirtimi. Čia užėjus, viskas aplinkui aprimsta. Net garsas pritildomas – lieka tik šnabždesiai. Jokios desperacijos, skubos ar siekio kažkuo kažkam būti. Tik kantrus stebėjimas laukiant, kol paviršiai ima rasoti, o medžių kontūrai nuo judėjimo išskys – kaip žiūrint į juos pro greitai lekiančio automobilio langą. Kitais atvejais užteks pakelti galvą – virš jos atsivers šakų ir lapijos painiava, kas kartą įmantriai ir paprastai išrašanti skliautą, užgniaužianti kvapą. 

/you

J. Budraitis su tokia pat atida stebi gamtą, kaip ir žmogų ar miestą. Gal todėl prieš jo objektyvą pastarieji skleidžiasi taip atvirai, betarpiškai. Menininkas dar kartą primena kiek daug reikšmės ir gyvybinių resursų galima atrasti mus supančioje aplinkoje, jei tik bus skiriamas deramas dėmesys ir laikas. Kai visko tiek daug ir taip greitai, taip ryškiai ir garsiai, kartais išties labai svarbu tampa sulėtinti žingsnį, pasidairyti į kairę ir į dešinę, pakelti galvą, nuklysti ir pasiklysti, leisti sau užlaikyti žvilgsnį ties vienu objektu kiek daugiau nei sekundę. Tai nebūtinai bus lengva, bet tikrai vertinga – gal net pavyks pastebėti kažką naujo įprastuose, seniai nebestebinančiuose dalykuose. Galiausiai suprasti tą frazę ant daugiabučio sienos (ak, juk čia iš tos dainos!), sutrikti dėl keisto savo atspindžio lange, juoktis iš aburdiškų plakatų, truputį išsigąsti dėl trūkstamos akies skulptūros veide.