Miestas, kuris mokosi žiūrėti į save: Šiaulių fotografijos savaitė 2026
2026 m. gegužės 13–16 d., Šiauliai
Fotografijos muziejus, Vilniaus g. 140, Šiaulių dailės galerija, galerija „Laiptai“, VU Šiaulių akademijos Dailės galerija ir kitos miesto erdvės
2026 m. gegužės 13–16 d. Šiauliuose pirmą kartą surengta Šiaulių fotografijos savaitė. Kelioms dienoms miestas tapo fotografijos susitikimo vieta: parodų atidarymai, susitikimai su autoriais, fotografijos pristatymai ir diskusijos sujungė skirtingas kultūrines erdves bei skirtingas fotografijos sampratas. Šis renginys svarbus ne vien kaip naujas festivalio formatas, bet ir kaip bandymas iš naujo pažvelgti į pačių Šiaulių fotografijos lauką.
Pirmasis klausimas, kylantis po tokio renginio, gana paprastas: ar Šiauliams iš tiesų reikia fotografijos savaitės? Atsakymas, regis, yra taip. Tačiau ne todėl, kadmieste trūktų fotografijos. Priešingai – pirmoji savaitė parodė, kad fotografijos Šiauliuose yra gerokai daugiau, nei gali pasirodyti žvelgiant iš šalies. Problema iki šiol buvo ne kūrėjų ar parodų stygius, o jų išskaidymas. Todėl savaitė pirmiausia tapo galimybe pamatyti ne pavienes parodas, o patį fotografijos lauką.
Šiauliai fotografijos istorijoje užima savitą vietą. Mieste susiformavo stipri fotografų bendruomenė, o Fotografijos muziejus tapo viena svarbiausių institucijų, saugančių ir aktualinančių Lietuvos fotografijos paveldą. Todėl fotografijos savaitė nėra bandymas fotografiją į miestą atvežti iš išorės. Ji kyla iš jau egzistuojančios tradicijos ir kartu mėgina ją perkelti į dabartį.
Šiuo požiūriu viena svarbiausių savaitės parodų buvo „Permainų karta. Šiaulių fotografijos virsmai XX a. 9-ajame dešimtmetyje“, Fotografijos muziejuje veikianti 2026 m. gegužės 15–liepos 26 d. Ši ekspozicija grįžta į laiką, kai Šiaulių fotografai pradėjo tolti nuo tradicinės Lietuvos fotografijos mokyklos normų, ieškodami fragmentiškesnės, konceptualesnės, eksperimentiškesnės kalbos.
Šis istorinis pjūvis tampa savotišku visos savaitės stuburu. Jis leidžia suprasti, kad Šiaulių fotografijos bendruomenė nėra naujai sukurta kultūrinė kategorija. Ji turi savo genealogiją. 9-ojo dešimtmečio fotografų noras laužyti nusistovėjusias taisykles šiandien įgauna naują prasmę – dabartinė fotografijos savaitė pati savaime tampa dar vienu bandymu išplėsti miesto fotografijos ribas.
Kitą fotografijos pusę atskleidė Egidijaus Kovieros paroda „Paklydę žmonės“, 2026 m. gegužės 14–birželio 7 d. pristatyta VU Šiaulių akademijos Dailės galerijoje. Daugiau nei du dešimtmečius kurtame projekte fotografas fiksuoja žmones, patiriančius benamystę ir socialinę atskirtį.
Kovieros fotografijoje svarbus artumas. Čia žmogus nėra vien socialinės problemos iliustracija. Fotografija leidžia pažvelgti į konkretaus žmogaus gyvenimą, laikyseną, aplinką. Toks darbas primena apie vieną seniausių fotografijos funkcijų – būti šalia ir liudyti. Tačiau kartu jis kelia klausimą, kur yra riba tarp liudijimo ir kito žmogaus pažeidžiamumo stebėjimo. Būtent ši įtampa socialinę fotografiją daro įdomią ir nepatogią.
Šalia istorinio ir socialinio žvilgsnio savaitėje atsirado miesto fotografija. Andriaus Lamausko „Urbografija“, Giedriaus Baranausko „GB optika“ bei metinė Šiaulių miesto fotografijos paroda „Résumé’3“ parodė skirtingus būdus kalbėti apie aplinką.
Ypač svarbi šiuo požiūriu yra „Résumé’3“. Fotografija čia tampa miesto atminties forma. Šiauliai fotografuoja save, savo gatves, žmones, architektūrą ir kaitą. Tokia fotografija nėra neutrali – ji parodo, ką miestas pastebi ir ką pasirenka išsaugoti. Fotografija tampa savotišku miesto dienoraščiu.
Būtent čia atsiskleidžia tikroji pirmosios Šiaulių fotografijos savaitės reikšmė. Ji nėra vien kelių dienų renginių koncentracija. Jos vertė slypi bandyme sukurti aplinką, kurioje fotografija galėtų būti suvokiama kaip gyvas miesto kultūros procesas.
Žinoma, pirmoji savaitė dar nėra iki galo susiformavęs festivalis. Kai kurios parodos labiau egzistuoja greta viena kitos nei iš tiesų mezga dialogą. Tačiau pirmam bandymui svarbiau buvo parodyti, kad toks formatas apskritai įmanomas. Festivalis negimsta vien iš programos – jam reikia bendruomenės, auditorijos ir tęstinumo.
Šiaulių fotografijos savaitė turi vieną svarbų pranašumą: vietos atmintį. Fotografija čia nėra importuojama. Ji auga iš miesto istorijos, jo institucijų ir kūrėjų. Todėl šis renginys gali tapti ne dar vienu fotografijos festivaliu Lietuvoje, o savitu Šiaulių kultūros reiškiniu.
Jeigu fotografijos savaitė bus tęsiama, jos pagrindinis uždavinys turėtų būti ne kuo labiau plėsti programą, o stiprinti ryšius tarp skirtingų kartų, autorių ir institucijų. Šiauliai jau turi fotografijos istoriją. Pirmoji fotografijos savaitė parodė, kad miestas gali pradėti kurti ir jos ateitį.
