FAMM.MA.2026 „Verpetas“

Baigiamųjų darbų parodos dažnai tampa savotiškais kartos portretais. Jose susitinka ne tik skirtingos meninės praktikos, bet ir skirtingi būdai žiūrėti į pasaulį – tai, kas jaudina, gąsdina, erzina ar atrodo verta išsaugoti. Vilniaus dailės akademijos Fotografijos, animacijos ir medijų meno katedros magistrantų paroda „FAMM.MA.2026: Verpetas“ šiuo požiūriu yra įdomi būtent dėl savo nevienalytiškumo. Septyni autoriai čia nekalba vienu balsu, tačiau jų darbai susijungia į bendrą būseną – žmogaus bandymą susiorientuoti pasaulyje, kuris pats atrodo praradęs stabilią kryptį.

Parodos pavadinimas „Verpetas“ iš pirmo žvilgsnio skamba metaforiškai ir gana plačiai. Tačiau jis tiksliai nusako ekspozicijos logiką. Verpetas nėra vien chaosas. Jis turi judėjimą, centrą, trauką ir nuolat besikeičiančią trajektoriją. Jame vienu metu galima suktis ratu ir kartu judėti pirmyn. Būtent tokia prieštaringa būsena atsiskleidžia skirtinguose magistrantų darbuose: ieškoma šaknų, namų, ribų, santykio su kitu, su aplinka ir galiausiai – su pačiu savimi.

Prospekto galerijoje ir Vilniaus fotografijos galerijoje išsidėstę darbai sukuria dvi parodos erdves, kurios nėra visiškai tapačios savo nuotaika. Tai nėra tiesiog septynių projektų demonstracija. Skirtingų autorių darbai reikalauja skirtingo žiūrėjimo tempo: vienur reikia sustoti ir įsižiūrėti, kitur vaizdas pats primeta savo ritmą, dar kitur svarbesnis tampa garsas, judesys ar erdvės pojūtis. Tokia įvairovė primena, kad šiuolaikinė fotografija jau seniai nebegali būti suprantama tik kaip statiškas atvaizdas ant sienos.

Tai ypač akivaizdu FAMM kontekste. Fotografija čia veikia kartu su animacija, videomenu, instaliacija ir kitomis medijomis. Pats vaizdas nebėra galutinis taškas – jis tampa medžiaga, kurią galima sluoksniuoti, judinti, deformuoti, kartoti ar įkurdinti kitoje aplinkoje. Todėl parodoje svarbu ne tik tai, ką matome, bet ir kaip kūriniai verčia mus žiūrėti.

Yuliios Dovhos „Solastalgijos manifestas“, kurio stopkadras pasirinktas parodos iliustracijai, iš karto nurodo vieną iš „Verpeto“ teminių polių – žmogaus santykį su aplinka ir nerimą dėl pasaulio, kuris keičiasi greičiau, nei spėjame jį prisijaukinti. Pats solastalgijos terminas apibūdina emocinį skausmą, kylantį dėl savo pažįstamos aplinkos nykimo ar transformacijos. Ši būsena labai gerai dera su bendru parodos motyvu: pasaulis yra nebe toks, kokį jį prisimename, o naujo pasaulio dar nespėjome paversti savu.

Namų ir priklausymo klausimas „Verpete“ gali būti suprantamas ir plačiau. Šiuolaikinis žmogus vis dažniau egzistuoja tarp vietų, tapatybių ir būsenų. Senieji orientyrai ne visada veikia, o nauji dar tik kuriami. Todėl namai čia nėra vien fizinė vieta. Jie gali būti atmintis, kūnas, santykis, kalba, vaizdas ar net tam tikras vidinis stabilumas. Kai šis stabilumas prarandamas, žmogus pradeda suktis – ieškoti, tikrinti, abejoti, iš naujo konstruoti save.

Ši savęs konstravimo tema svarbi ir kalbant apie pačius parodos autorius. Magistrantūros baigiamasis darbas yra ne tik akademinis atsiskaitymas. Tai momentas, kai jaunas menininkas pirmą kartą gana aiškiai turi įvardyti, kas jam svarbu kaip kūrėjui. Todėl „Verpete“ galima matyti ir tam tikrą menininkų savęs pozicionavimo procesą. Vieni autoriai labiau pasitiki asmenine patirtimi, kiti žvelgia į platesnius socialinius ar ekologinius procesus, tačiau beveik visur juntamas noras ne tiek pateikti atsakymą, kiek išlaikyti klausimą gyvą.

Tai, ko parodoje kartais pritrūksta, yra aiškesnis ryšys tarp atskirų kūrinių. „Verpeto“ koncepcija pakankamai plati, kad galėtų sutalpinti labai skirtingas menines strategijas, tačiau dėl to ji kartu rizikuoja tapti pernelyg universaliu paaiškinimu. Jei pasaulis yra verpetas, jame galima apgyvendinti beveik bet kokį kūrinį. Todėl stipriausiais tampa tie darbai, kuriuose bendra parodos tema nėra tiesiog iliustracija, o iš tikrųjų išgyvenama per konkrečią meninę formą.

Vis dėlto ši įtampa nėra vien parodos trūkumas. Tam tikra prasme ji ir yra jos esmė. „Verpetas“ nepretenduoja į vieningą manifestą. Tai veikiau skirtingų balsų susidūrimas, kuriame svarbiausia ne harmonija, o judėjimas tarp skirtingų patirčių. Vienas darbas gali kalbėti apie aplinkos nykimą, kitas – apie asmeninę atmintį, trečias – apie santykį su svetimumu, tačiau visi jie iškyla toje pačioje kartos patirtyje: būtinybėje nuolat iš naujo nustatyti savo santykį su pasauliu.

Įdomu, kad parodos aprašyme vartojami veiksmažodžiai – ieškome, bandome, mėginame, prisijaukiname, paklūstame, priešinamės, skylame, surenkame save – yra beveik svarbesni už konkrečius objektus. Jie apibrėžia žmogų ne kaip stabilų subjektą, o kaip nuolatinį veiksmą. Mes nesame „baigti“. Mes nuolat save perrašome.

Šiuo požiūriu magistrantų paroda tampa ne tik baigiamuoju akademiniu etapu, bet ir gana tikslia jaunosios menininkų kartos būsena. Čia nėra patogaus tikrumo, kad jau žinoma, kur einama. Priešingai – jaučiamas nuolatinis judėjimas tarp asmeninio ir kolektyvinio, tarp realybės ir vaizdinio, tarp prisiminimo ir dabarties. Fotografija, animacija ir medijų menas tampa ne atsakymų pateikimo priemonėmis, o būdais orientuotis tame judėjime.

Galbūt todėl „Verpeto“ nereikėtų vertinti pagal tai, ar visi jame esantys darbai vienodai stiprūs ar nuosekliai susijungia į vieną pasakojimą. Įdomesnis pats bandymas parodyti, kaip skirtingai galima būti pasaulyje, kuris neturi vieno centro. Šie menininkai dar neatrodo radę galutinę savo trajektoriją – tačiau būtent tai ir yra įdomu.

„Verpetas“ baigiasi ne sustojimu, o judėjimu. Parodos koncepcijoje minima plaukimo link pabaigos metafora skamba kiek paradoksaliai: juk verpetas gali sukti žmogų tol, kol jis praranda kryptį. Tačiau parodoje ši būsena nėra vien grėsminga. Svaigulys čia tampa ir pažinimo forma. Kai nebegalime tvirtai įsikibti į senus orientyrus, pradedame kitaip matyti.

Ir galbūt tai yra svarbiausias šios parodos pasiekimas – ji nebando išsklaidyti verpetą. Ji leidžia jame pabūti. Septynių autorių darbai primena, kad menas nebūtinai turi išvesti mus iš chaoso. Kartais jo užduotis – padėti atpažinti, kokiame chaose gyvename, ir parodyti, kad net sukdamiesi ratu vis tiek kuriame savo judėjimo kryptį.