Dvi jaunosios fotografijos kryptys

2026 m. birželį Vilniuje ir Kaune buvo galima pamatyti dvi parodas, kurios, nors ir labai skirtingos, leidžia kalbėti apie tą patį klausimą: kaip jaunoji Lietuvos menininkų karta šiandien supranta fotografiją?

Vilniuje birželio 1–20 d. vykusi Vilniaus dailės akademijos Fotografijos, animacijos ir medijų meno katedros magistrantų paroda „FAMM.MA.2026: Verpetas“ buvo pristatyta Prospekto galerijoje ir Vilniaus fotografijos galerijoje. Kaune iki birželio 14 d. Kauno fotografijos galerijoje veikė „FoMAK. Pirmoji karta“ – pirmosios VDA Kauno fakulteto fotografijos magistrantūros absolventų laidos paroda.

Šias dvi parodas verta žiūrėti kartu. Ne todėl, kad jos būtų panašios, bet todėl, kad jų skirtumai labai aiškiai parodo, kiek šiandien išsiplėtė fotografijos sąvoka.

„Verpetas“ iš karto pasirenka didelę metaforą. Parodos autoriai kalba apie asmeninę atmintį, namus, šaknis, aplinkos kaitą, ribas, svetimumą ir bandymą susiorientuoti pasaulyje. Pats verpetas čia reiškia būseną, kai žmogus juda, bet ne visada žino, kur yra jo centras. Ši metafora gana tiksliai atspindi jaunosios kartos patirtį. Pasaulis atrodo nestabilus, o tradiciniai orientyrai nebūtinai veikia. Todėl fotografija tampa ne tiek tikrovės fiksavimo, kiek bandymo ją suprasti priemone.

Yuliios Dovhos „Solastalgijos manifestas“ šioje parodoje ypač iškalbingas. Solastalgijos sąvoka siejama su nerimu ir netekties jausmu, kylančiu dėl pažįstamos aplinkos nykimo ar pasikeitimo. Tačiau kūrinyje ši būsena gali būti skaitoma ir plačiau – kaip kartos, gyvenančios nuolatinio pokyčio sąlygomis, patirtis.

„Verpete“ fotografija beveik niekada neapsiriboja vien fotografiniu atvaizdu. Ji jungiasi su videomenu, instaliacija, skaitmeninėmis technologijomis ir kitomis formomis. Tai svarbi FAMM programos ypatybė: fotografija čia suprantama kaip viena iš vaizdo kūrimo strategijų, o ne kaip griežtai apibrėžta technika.

Vis dėlto šioje vietoje atsiranda ir viena parodos problema. „Verpeto“ metafora yra tokia plati, kad į ją galima sutalpinti beveik bet ką. Ekologinį nerimą, šeimos istoriją, kūniškumą, svetimumą ar tapatybę. Kai kur bendra koncepcija atrodo stipresnė už konkretų kūrinį.

Kaune „FoMAK. Pirmoji karta“ renkasi kiek kitokį kelią. Parodoje pristatomi Ievos Stankutės, Ryčio Šafranausko, Andrėjos Tarandos ir Severinos Venckutės baigiamieji darbai. Čia fotografija taip pat peržengia tradicinės medijos ribas, tačiau atspirties taškas dažniau lieka konkretus: daiktas, vieta, šeimos istorija, santykis ar kūnas.

Ievos Stankutės projekte „Prie ko prilimpu liesdama dulkes“ asmeninė atmintis susiejama su močiutės namuose likusiais daiktais ir dulkėmis. Tai labai paprastas, tačiau paveikus būdas kalbėti apie netektį. Dulkė tampa tuo, kas lieka po žmogaus, ir kartu tuo, ką kasdienybėje dažniausiai ignoruojame.

Rytis Šafranauskas projekte „Žemės Ilgesy“ grįžta į kaimą ir apleistas sodybas. Čia fotografija tampa savotišku archeologiniu veiksmu. Menininkas rekonstruoja praeitį iš likusių erdvių, objektų ir kraštovaizdžio. Tai nebe paprastas dokumentavimas, o bandymas suprasti, kaip vieta gali saugoti žmogaus gyvenimo pėdsakus.

Andrėjos Tarandos „Dygliai“ jungia autoportretą, šeimos archyvą ir Airsoft subkultūros dokumentaciją. Šis derinys leidžia kalbėti apie santykius, jautrumą ir aplinką, kurioje artumas susiduria su agresijos simbolika. Severinos Venckutės „kaip tapti erdve“ fotografiją perkelia į kūniško patyrimo ir erdvės teritoriją.

Šie darbai rodo, kad FoMAK fotografija taip pat nėra statiška. Tačiau jos santykis su objektu atrodo kiek intymesnis. Jei „Verpete“ pasaulis dažnai atrodo kaip didžiulis sūkurys, „Pirmojoje kartoje“ jis tiriamas per mažus, konkrečius fragmentus.

Dėl to šios dvi parodos įdomiai papildo viena kitą. FAMM „Verpetas“ labiau atstovauja hibridinei, konceptualiai ir medijas jungiančiai fotografijos praktikai. Fotografija gali būti videokadras, instaliacijos dalis, skaitmeninis vaizdas ar tyrimo metodas. FoMAK „Pirmoji karta“ fotografiją dažniau pradeda nuo konkrečios patirties. Net tada, kai autoriai išeina už fotografijos ribų, jų kūrinių centre lieka daiktas, vieta, šeima, kūnas ar santykis. Tačiau abi parodos rodo tą pačią platesnę tendenciją: fotografija vis mažiau suprantama kaip langas į pasaulį ir vis labiau – kaip būdas pasaulį patirti.

Jaunieji autoriai nebenori vien parodyti, kas yra priešais objektyvą. Jie nori suprasti, kaip vaizdas veikia atmintį, kūną, santykius ir aplinką. Fotografija tampa tyrimo procesu.
Įdomu ir tai, kad abiejose parodose gana mažai tradicinio fotografijos heroizmo. Čia nėra didelio poreikio fiksuoti išskirtinius įvykius. Daug svarbesni tampa maži dalykai: dulkės, apleistas namas, šeimos archyvas, kūnas, aplinkos pokytis.

Tai rodo reikšmingą poslinkį Lietuvos fotografijoje. Jaunoji karta vis mažiau klausia, „ką verta nufotografuoti“, ir vis dažniau klausia, „ką fotografija apskritai gali padaryti“. Todėl FAMM „Verpetas“ ir FoMAK „Pirmoji karta“ yra vertingos ne tik kaip magistrantų baigiamųjų darbų parodos. Jos leidžia pamatyti dvi skirtingas, bet viena kitą papildančias jaunosios Lietuvos fotografijos kryptis.

Vilniuje fotografija labiau tirpsta tarp kitų medijų. Kaune ji dažniau lieka prisirišusi prie konkretaus gyvenimo fragmento. Tačiau abiem atvejais svarbiausia tampa ne fotografijos technika, o jos gebėjimas kalbėti.

Galbūt todėl šių parodų reikšmė slypi ne tame, kad jos pateikia atsakymą, kokia bus Lietuvos fotografija ateityje. Jos rodo, kad vieno atsakymo nebėra. Fotografija gali būti objektas, archyvas, instaliacija, filmas, prisiminimas, dokumentas ar asmeninis tyrimas. Ir būtent ši laisvė – galimybė nebesirinkti vienos fotografijos formos – šiandien atrodo viena svarbiausių jaunosios kartos stiprybių.