Fotografija kaip tiesos pėdsakas

Christopherio Nolano filmas „Memento“ ir Gyčio Skudžinsko projektas „Print of Truth / Truth of Print“ susitinka ten, kur fotografija nustoja būti paprastu tikrovės dokumentu ir tampa atminties konstravimo priemone. Abiejuose kūriniuose svarbi ne tiek tai, ką fotografija rodo, kiek tai, ką žmogus iš jos bando išskaityti.

„Memento“ pagrindinis veikėjas Leonardas dėl anterogradinės amnezijos negali formuoti naujų prisiminimų. Todėl Polaroid fotografijos tampa jo išorinės atminties sistema: jis fotografuoja žmones, automobilius, vietas, o ant nuotraukų užrašo informaciją, kurią vėliau turi laikyti tiesa. Tačiau čia slypi filmo paradoksas: fotografija pati savaime nepasako, ką turime apie ją galvoti. Ji tik rodo, kad kažkas buvo prieš kamerą. Reikšmę jai suteikia užrašas, kontekstas ir paties Leonardo interpretacija.

Tai ypač gerai matyti Teddy atveju. Leonardas turi jo Polaroidą, tačiau fotografija neįrodo, kad Teddy yra priešas. Šią reikšmę sukuria tekstas, kurį Leonardas užrašo ant nuotraukos. Vadinasi, fotografija, kuri turėtų būti faktas, tampa fakto interpretacija.

Panašus procesas vyksta ir Skudžinsko „Print of Truth / Truth of Print“. Šio projekto pagrindą sudaro iš kasdienybės ir informacijos srauto „sumedžioti“ vaizdų ir tekstų fragmentai. Pats Skudžinskas projektą vadina savotišku autoportretu ir autobiografiniu komiksu. Taigi čia taip pat susiduriame ne su nuosekliu tikrovės dokumentavimu, o su fragmentų rinkiniu, iš kurio konstruojamas subjektyvus pasakojimas.

Šiuo požiūriu ypač įdomus pats projekto pavadinimas – „Print of Truth / Truth of Print“. Jame slypi dviprasmybė: ar fotografijos atspaudas yra tiesos pėdsakas, ar pati tiesa yra sukuriama per atspaudą? Kitaip tariant, ar fotografija fiksuoja tai, kas jau egzistuoja, ar tik po fotografavimo mes pradedame tam vaizdui suteikti reikšmę?

„Memento“ šią problemą išsprendžia radikaliau. Polaroidas Leonardui turi beveikdokumento statusą, nes jis negali pasitikėti savo atmintimi. Tačiau būtent todėl fotografija tampa pavojinga. Jei žmogus neatsimena, kas įvyko, tas, kas kontroliuoja užrašą ant fotografijos, gali kontroliuoti ir jo realybę. Fotografija čia tampa nebe atminties saugykla, o atminties instrukcija.

Skudžinsko projektas veikia subtilesniu principu. Jo fragmentiški vaizdai ir tekstai nėra skirti vienai aiškiai istorijai papasakoti. Nauja projekto apžvalga pabrėžia būtent šį fragmentiškumą: fotografijos ir tekstai sluoksniuojasi, kartojasi, kartais atrodo atsieti, o jų prasmė nėra galutinai išsprendžiama.

Čia atsiranda labai svarbus skirtumas tarp abiejų kūrinių. Leonardas fotografuoja tam, kad sukurtų sau stabilų pasaulį, o Skudžinskas kuria iš fragmentų, pripažindamas jų nestabilumą. Vienas nori fotografijos pagalba atkurti tiesą, kitas rodo, kad tiesa gali būti sudaryta iš atsitiktinių, iš atminties ir informacijos srauto išnyrančių nuotrupų.

Vis dėlto abiem atvejais fotografija nėra pasyvi.

Ji veikia žmogaus atmintį.

„Memento“ tai parodo per fizinį Polaroidą, kurį galima paimti į rankas, apversti ir perskaityti. Skudžinsko projekte fotografija tampa platesnės vaizdų ir tekstų sistemos dalimi. Viena fotografija čia nėra galutinis atsakymas – ji yra fragmentas, kurį reikia jungti su kitais fragmentais.

Todėl galima sakyti, kad „Memento“ ir „Print of Truth / Truth of Print“ susieja fotografiją su labai panašia problema: kaip iš vaizdų susikuriame tai, ką vadiname savo praeitimi.

Leonardas fotografuoja todėl, kad negali prisiminti. Skudžinskas renka vaizdus todėl, kad prisiminimai, tekstai, garsai ir kasdienybės fragmentai jau yra susikaupę sąmonėje ir pasąmonėje. Jo parodos aprašyme pabrėžiama, kad šie fragmentai kartais kyla iš seniai išmoktų, pamirštų ir įsisavintų dalykų, kurie vis tiek toliau veikia žmogaus kasdienybę.

Šia prasme abu kūriniai kelia tą patį klausimą: ar fotografija išsaugo atmintį, ar pati tampa atmintimi?

„Memento“ atsakymas gana niūrus – fotografija gali būti manipuliuojama, todėl net išorinis atminties įrodymas negarantuoja tiesos. Skudžinsko projekte atsakymas atviresnis: fotografija, tekstas ir atsitiktiniai fragmentai nesukuria vienos objektyvios tiesos, bet gali sukurti asmeninį tiesos modelį.

Ir būtent čia slypi įdomiausias ryšys tarp šių dviejų kūrinių. Abu parodo, kad fotografijos galia slypi ne vien jos gebėjime parodyti, kas buvo, bet ir jos gebėjime nulemti, kaip mes suprasime tai, kas buvo.