Du žvilgsniai į Antaną Sutkų

Yra įdomu stebėti ne tik tai, kaip keičiasi fotografo kūryba, bet ir kaip laikui bėgant keičiasi pats fotografo žvilgsnis į savo kūrybą. Vytenio Imbraso 1969 m. sukurtas dešimties minučių filmas „Akimirkos“ ir 2022 m. Vytauto V. Landsbergio dokumentika „Antanas Sutkus. Scenos iš fotografo gyvenimo“ yra tarsi du skirtingi langai į tą patį kūrėją. Tarp jų – daugiau kaip penkiasdešimt metų.

1969-aisiais Antanas Sutkus dar jaunas fotografas. 2022-aisiais jis jau žvelgia į ilgą nueitą kelią. Pirmajame filme fotografija yra dabartis – veiksmas, stebėjimas, pasirinkimas. Antrajame ji tampa atmintimi, archyvu ir gyvenimo apmąstymu.

Todėl šiuos du filmus įdomiausia žiūrėti kartu. Jie leidžia ne tik pamatyti, kaip keitėsi Sutkus, bet ir suprasti, kaip pasikeitė pati fotografijos samprata.

„Akimirkos“: fotografas dar tik kalba dabartyje

Vytenio Imbraso „Akimirkos“ – trumpas, vos dešimties minučių filmas, tačiau jo reikšmė Lietuvos fotografijos istorijai gerokai didesnė nei leidžia manyti trukmė. 1969 m. sukurtame filme Sutkus pats kalba apie fotografiją, savo darbo principus, fotografavimo procesą. Kamera fiksuoja ne tik jo fotografijas, bet ir patį fotografą dirbantį.

Šis aspektas šiandien atrodo ypač vertingas.

Fotografijos istorijoje dažniausiai išlieka galutiniai vaizdai. Fotografijos albumai, parodos ir archyvai rodo tai, kas jau pasirinkta. Tačiau „Akimirkos“ leidžia pamatyti momentą prieš fotografiją – fotografą gatvėje, jo judėjimą, stebėjimą, santykį su aplinka.

Kitaip tariant, filmas dokumentuoja ne tik fotografijos rezultatą, bet ir fotografavimo veiksmą.

Tai svarbu, nes Sutkaus fotografijoje pats buvimas tarp žmonių yra ne mažiau svarbus už galutinį kadrą. Jo fotografijos dažnai kuriamos iš arti, tačiau tas artumas nėra vien fizinis. Fotografas stebi žmogų ne kaip egzotišką objektą, o kaip kasdienio pasaulio dalyvį.

„Akimirkose“ Sutkus atrodo dar nesusiformavęs kaip istorijos figūra. Jis nėra „Lietuvos fotografijos klasikas“, kurį šiandien galime matyti retrospektyviu žvilgsniu. Jis yra fotografas, kuris aiškinasi, kaip fotografuoti.

Tai suteikia filmui ypatingo gyvumo. Žiūrovas mato ne legendą, o žmogų, kuris dar tik kuria savo fotografijos kalbą.

Fotografija kaip santykis

Žvelgiant iš šiandienos, „Akimirkose“ įdomu stebėti, kaip Sutkus supranta fotografiją. Fotografuoti jam nėra vien techninis veiksmas. Svarbiausia tampa santykis su tuo, kurį fotografuoji.

Tai viena iš priežasčių, kodėl Sutkaus fotografija taip stipriai įsitvirtino Lietuvos fotografijos istorijoje. Joje žmogus dažnai nėra spektaklio dalyvis. Jis tiesiog yra. Šis paprastumas apgaulingas. Fotografas turi atsidurti tinkamu atstumu, pasirinkti momentą ir tuo pat metu išlikti pakankamai arti, kad vaizdas neprarastų emocinio krūvio.

„Akimirkų“ pavadinimas čia tampa beveik programa. Fotografija priklauso nuo akimirkos, tačiau gera fotografija nėra vien atsitiktinai sustabdyta sekundė. Už jos slypi fotografo gebėjimas būti toje vietoje ir tą akimirką atpažinti.

Todėl filmas įdomus ir kaip dokumentas apie fotografijos mokymąsi. Jame matome fotografą, kuris ne tiek deklaruoja teoriją, kiek ją išbando savo kūnu ir žvilgsniu.

„Scenos iš fotografo gyvenimo“: kai akimirka tampa istorija

Praėjus daugiau kaip penkiasdešimčiai metų, Vytauto V. Landsbergio filme „Antanas Sutkus. Scenos iš fotografo gyvenimo“ fotografijos situacija visiškai pasikeičia. Čia Sutkus jau nebeieško savo vietos fotografijoje. Jo vieta joje yra įtvirtinta. Atsiranda retrospektyvus žvilgsnis: į kūrybą, žmones, istorinius įvykius, šeimą, fotografijos bendruomenę ir patį save.

Tai jau nebe filmas apie tai, kaip fotografuojama. Tai filmas apie tai, ką reiškia nugyventi gyvenimą fotografuojant. Ir būtent čia atsiranda laiko dimensija, kurios „Akimirkose“ beveik nėra. 1969 m. Sutkus kalba iš dabarties. 2022 m. jis kalba iš atminties. Tarp šių dviejų pozicijų įsiterpia visa Lietuvos fotografijos istorija.

Nuo fotografijos iki archyvo

„Scenose iš fotografo gyvenimo“ fotografijos jau nebeatrodo tik kaip atskiri vaizdai. Jos tampa archyvu. Tai svarbus pokytis. 1969 m. fotografija yra veiksmas: reikia išeiti į gatvę, pamatyti žmogų, paspausti fotoaparato mygtuką. 2022 m. fotografija yra tai, kas liko po šio veiksmo. Ji tampa gyvenimo dokumentu.

Todėl žiūrint į vėlyvą Sutkaus pasakojimą neišvengiamai kyla klausimas, kiek pats fotografas dar gali kontroliuoti savo archyvą. Fotografijos pradeda gyventi atskirai nuo jų autoriaus. Jos patenka į parodas, albumus, muziejus, tyrinėtojų tekstus ir kitų žmonių prisiminimus.
Fotografas tampa ne vien vaizdų kūrėju, bet ir savo paties mito dalimi.

Tai ypač įdomu lyginant su „Akimirkų“ Sutkumi. Jaunasis fotografas dar nėra mitologizuotas. Jis tiesiog dirba. Vyresnysis Sutkus jau turi atsakyti už visą savo kūrybos istoriją.

Penkiasdešimt metų tarp dviejų žvilgsnių

Šių filmų sugretinimas leidžia pamatyti daugiau nei vien fotografo biografijos pokytį. 1969 m. fotografija yra dabarties menas. 2022 m. fotografija jau yra istorija. Pirmame filme svarbus pats fotografavimo procesas. Antrame – tai, kas iš jo liko.

Pirmame Sutkus yra stebėtojas. Antrame jis tampa ir savo paties gyvenimo pasakotoju.
Pirmame filme fotografija dar gali būti suprantama kaip spontaniška reakcija į pasaulį. Antrame ji jau neatskiriama nuo atminties: kiekvienas vaizdas turi savo vietą fotografo biografijoje ir Lietuvos kultūros istorijoje.

Tačiau įdomiausia, kad šis pasikeitimas nepanaikina ankstesnės fotografijos sampratos. Priešingai – žiūrint 2022 m. filmą, 1969 m. žvilgsnis tampa dar aiškesnis. Jauno Sutkaus fotografijoje jau galima įžvelgti tai, kas vėliau taps vienu svarbiausių jo kūrybos bruožų: dėmesį žmogui, kasdienybei ir akimirkai.

Fotografas tarp žmogaus ir istorijos

Abiejuose filmuose Sutkus yra fotografas, tačiau jų santykis su istorija skiriasi.
„Akimirkose“ istorija beveik nejaučiama kaip atskira tema. Ji yra gatvėse, žmonių veiduose, kasdienybėje. Fotografas ją fiksuoja tarsi iš vidaus.

„Scenose iš fotografo gyvenimo“ istorija jau tampa sąmoninga pasakojimo dalimi. Sutkaus kūryba pati yra istorinis dokumentas. Jo fotografijos pradeda liudyti ne tik apie žmones, kuriuos jis fotografavo, bet ir apie laiką, kuriame jis gyveno. Tai viena svarbiausių fotografijos galių. Fotografas gali fotografuoti žmogų, tačiau po penkiasdešimties metų ta pati fotografija pradeda pasakoti apie epochą.

Sutkus galėjo fotografuoti vaiką, senuką, porą, gatvės praeivį ar atsitiktinę kasdienybės sceną. Šiandien tie vaizdai mums pasakoja ne tik apie konkretų žmogų. Jie pasakoja apie sovietinę Lietuvą, apie miestą, socialinius santykius, žmonių laikyseną ir net apie tai, kaip anuomet buvo suprantamas pats fotografijos menas. Tai reiškia, kad fotografijos prasmė nėra užfiksuojama kartu su fotografija. Ji keičiasi kartu su laiku.

Dvi „akimirkos“

Galbūt todėl šiuos du filmus geriausia suvokti kaip vieną ilgą pasakojimą.
„Akimirkos“ fiksuoja akimirką, kai fotografija dar tik tampa kūrybos ir gyvenimo būdu.
„Scenos iš fotografo gyvenimo“ fiksuoja akimirką, kai visas gyvenimas jau gali būti perskaitytas per fotografijas. Tarp jų – daugiau nei penkiasdešimt metų, tačiau fotografijos principas išlieka stebėtinai pastovus: būti šalia, žiūrėti, pasirinkti momentą ir jį išsaugoti. Tik pasikeičia tai, ką reiškia „išsaugoti“.

Jaunam fotografui tai reiškia neprarasti akimirkos. Vyresniam fotografui – neprarasti savo gyvenimo atminties. Šia prasme Vytenio Imbraso „Akimirkos“ ir Vytauto V. Landsbergio „Antanas Sutkus. Scenos iš fotografo gyvenimo“ yra ne tik du filmai apie vieną svarbiausių Lietuvos fotografų. Jie yra dviejų skirtingų fotografijos laikų susitikimas. Viename matome, kaip fotografija gimsta. Kitame – kaip ji tampa istorija. Ir galbūt būtent tarp šių dviejų taškų geriausiai atsiskleidžia Antano Sutkaus fotografijos esmė: nuolat kintančiame pasaulyje ieškoti to vienintelio momento, kuris, net praėjus pusei amžiaus, dar gali prabilti.