Dešimt minučių iki parodos

Vadimo Šamkovo paroda „10 minučių prieš Didįjį sprogimą“ Vilniaus fotografijos galerijoje žiūrovą nukelia į vietą, kurios įprastai beveik niekas nefotografuoja. Muziejų, galerijų ir parodų salių lankytojai dažniausiai susiduria su galutiniu rezultatu – sutvarkyta erdve, pakabintais kūriniais, tinkamai nukreipta šviesa ir tyla, kurioje menas jau pasirengęs būti stebimas. Tačiau iki šio momento egzistuoja kitas pasaulis: dėžės, kopėčios, laidai, įrankiai, žmonės, judėjimas, chaosas ir daugybė mažų sprendimų. Būtent į šią nematomą parodos pusę žvelgia Šamkovas.

Nuo 2017 metų kuriami fotografijų ciklai „Supakuota“ ir „Dirba žmonės“ tampa savotišku parodos užkulisių archyvu. Autoriui ši aplinka nėra svetima – jis pats dirba ekspozicijų dizaineriu ir techniku. Todėl fotografuojama ne iš atsitiktinio lankytojo pozicijos. Šamkovas yra žmogus, kuris žino, kas vyksta prieš atsidarant galerijos durims, mato procesą iš vidaus ir supranta, kiek daug darbo reikia tam, kad galutinis rezultatas atrodytų paprastas ir savaime suprantamas.

Ši insiderio pozicija yra viena svarbiausių parodos savybių. Fotografijose nėra siekiama romantizuoti parodų rengimo proceso. Priešingai, jis pateikiamas kaip darbas. Kartais fiziškai sunkus, kartais monotoniškas, reikalaujantis tikslumo ir kantrybės. Pats autorius šį procesą apibūdina paprastai: „Darbas lėtas ir nuobodus.“ Tačiau būtent šis sakinys tampa įdomiu raktu į visą parodą. Tai, kas žmogui, kasdien dirbančiam tokioje aplinkoje, gali atrodyti rutina, žiūrovui tampa beveik nežinomu pasauliu.

Šamkovo fotografijose įdomu tai, kad jos nesistengia iš kasdienio darbo padaryti herojiško spektaklio. Jose nėra didelių gestų ar dirbtinės įtampos. Atvirkščiai – autorius pastebi mažus dalykus. Šviesos ir šešėlio santykį, žmogaus kūno padėtį, tarp daiktų atsiradusią kompoziciją, atsitiktinai susidariusią mizansceną. Kartais atrodo, kad fotografas ne tiek fotografuoja darbą, kiek laukia momento, kai visiškai praktiška situacija netikėtai tampa vizualiai įdomi.

Todėl paroda paradoksaliai kalba apie atsitiktinumą ir tvarką vienu metu. Parodos įrengimas reikalauja preciziškumo – kiekvienas kūrinys turi būti savo vietoje, apšvietimas turi veikti, erdvė turi būti paruošta lankytojui. Tačiau būtent šio kruopščiai kontroliuojamo proceso metu atsiranda daugybė trumpalaikių ir neplanuotų vaizdų. Dėžė, žmogus, kopėčios ir šviesos ruožas vienai akimirkai gali sudaryti kompoziciją, kurios niekas neplanavo. Šamkovas tokius momentus pastebi ir sustabdo.

Čia ypač svarbi nespalvota fotografija. Atsisakius spalvos, fotografijos dėmesys nukreipiamas į formas, faktūras, šviesą ir šešėlį. Tai padeda kasdieniams daiktams įgyti kitokį svorį. Paprasta dėžė gali tapti geometrine forma, žmogaus figūra – kompozicijos centru, o galerijos erdvė – beveik abstrakčiu paviršių ir linijų deriniu. Nespalvotas vaizdas taip pat suteikia fotografijoms tam tikro dokumentiškumo, tačiau kartu neleidžia joms tapti vien paprastu darbo proceso fiksavimu.

Pavadinimas „10 minučių prieš Didįjį sprogimą“ parodai suteikia papildomą įtampą. Didysis sprogimas čia gali būti suprantamas kaip parodos atidarymo momentas. Iki jo vyksta daugybė veiksmų, kurių žiūrovas nemato, o tada staiga durys atsidaro ir visa ši nematoma veikla tampa „paroda“. Pavadinime esantis laiko matas – dešimt minučių – sukuria laukimo jausmą. Atrodo, kad žiūrovas patenka į pačią paskutinę akimirką prieš tai, kai chaosas turi pavirsti tvarka.
Tačiau Šamkovo fotografijos leidžia suprasti, kad tos dešimt minučių iš tikrųjų trunka daug ilgiau. Parodos atsiradimas nėra kelių paskutinių minučių reikalas. Už kiekvieno tvarkingai eksponuojamo kūrinio slypi valandos ar dienos darbo. Todėl pavadinimas tampa ironiškas. „Didysis sprogimas“ yra tik finalas, o tikrasis parodos gyvenimas prasideda gerokai anksčiau.
Šiuo požiūriu fotografas atlieka svarbų vaidmenį – jis suteikia matomumą tiems, kurie paprastai lieka parodos paraštėse. Lankytojai dažniausiai mato menininką arba jo kūrinį, tačiau retai susimąsto apie žmones, kurie fiziškai sukuria galimybę tam kūriniui atsirasti galerijoje. Šamkovo fotografijose technikai ir ekspozicijų rengėjai nėra nematoma infrastruktūra. Jie tampa pagrindiniais vaizdo veikėjais.

Tai leidžia parodą perskaityti ir kaip tam tikrą institucijos kritiką. Muziejus ar galerija dažnai suvokiami kaip neutralios erdvės, kuriose menas tiesiog egzistuoja. Tačiau fotografijos primena, kad tokia „neutralumo“ iliuzija yra kruopščiai pagaminta. Kad galerijos erdvė atrodytų tuščia, švari ir pasiruošusi žiūrovui, kažkas prieš tai turėjo į ją įnešti, išnešti, pakabinti, išmatuoti, apšviesti ir sutvarkyti. Tai, kas atrodo paprasta, iš tikrųjų yra sudėtinga sistema.
Vis dėlto Šamkovas šio proceso neperkrauna teorinėmis reikšmėmis. Fotografijose išlieka paprastumas ir tam tikras kasdieniškumas. Būtent dėl to jos veikia įtikinamai. Autorius nesistengia savo darbo aplinkos paversti kažkuo didingesniu, nei ji yra. Jis tiesiog žiūri. O iš tokio žiūrėjimo gimsta vaizdai, kuriuose net nuobodžiausias darbas gali tapti įdomus.
Paroda taip pat kelia klausimą apie tai, ką apskritai verta fotografuoti. Fotografijos istorijoje dažnai siekiama išskirtinio momento, svarbaus žmogaus ar įvykio. Šamkovas renkasi priešingą kryptį – jis fotografuoja procesą, kuris paprastai lieka už kadro. Jo fotografijos vertingos ne todėl, kad jose įamžintas istorinis įvykis, o todėl, kad jos parodo kasdienybės sluoksnį, kurio įprastai niekas nemato.

„10 minučių prieš Didįjį sprogimą“ galiausiai pasirodo esanti paroda ne tiek apie parodų montavimą, kiek apie nematomą darbą apskritai. Ji primena, kad galutinis rezultatas beveik visada slepia procesą. Tvarkingas galerijos vaizdas slepia chaosą, meno kūrinys – daugybę sprendimų, o viešas įvykis – daugybę žmonių, dirbančių užkulisiuose.

Šamkovo fotografijos šį užkulisinį pasaulį ištraukia į šviesą. Ir čia slypi pagrindinis parodos paradoksas: fotografuojamas darbas, kurio pagrindinė užduotis yra padaryti save nematomą, pats tampa meno objektu. Tai, kas paprastai turi išnykti prieš prasidedant parodai, šįkart lieka žiūrovo akivaizdoje. Todėl „10 minučių prieš Didįjį sprogimą“ leidžia į galeriją pažvelgti iš kitos pusės – ne iš tos, kurioje jau viskas paruošta, o iš tos, kurioje dar tik ruošiamasi, ir būtent todėl viskas dar atrodo gyva.