Legendinė praeitis
Donato Stankevičiaus paroda „Legendinė praeitis“ atsigręžia į laikotarpį, kuris daugeliui šiandienos žiūrovų dar nėra tolima istorija. Tai vaikystės, paauglystės ir ankstyvos jaunystės pasaulis, susijęs su Lietuvos politiniais, socialiniais ir kultūriniais lūžiais. Tačiau paroda nėra vien praeities dokumentacija. Ji labiau primena bandymą iš naujo susikurti tai, kas liko atmintyje.
Stankevičiaus fotografijose atsiranda laikmečio ženklų – daiktų, drabužių, interjerų, popkultūros atributų. Jie leidžia atpažinti konkrečią kartą, augusią permainų metu, kai sovietinę kasdienybę sparčiai keitė vakarietiškos kultūros ženklai. Tačiau šie objektai čia svarbūs ne vien kaip istorinės detalės. Jie tampa atminties simboliais, padedančiais rekonstruoti asmeninę ir kartos patirtį.
Įdomiausias parodos aspektas yra santykis tarp dokumentikos ir inscenizacijos. Kai kurios fotografijos atrodo tarsi tikri praeities dokumentai, tačiau kartu išlieka jausmas, kad praeitis yra atkuriama iš naujo. Toks neapibrėžtumas tampa svarbia kūrinių savybe. Atmintis taip pat nėra tikslus archyvas – ji atrenka, pakeičia ir kartais iš naujo sukuria tai, kas buvo.
Todėl „Legendinė praeitis“ nėra vien nostalgiška kelionė į praeitį. Paroda kelia klausimą, kiek patikimas yra žmogaus prisiminimas ir kaip asmeninė patirtis susijungia su bendru kartos pasakojimu. Fotografija čia ne tiek įrodo, kaip buvo, kiek parodo, kaip praeitis šiandien gali būti prisimenama, atkuriama ir paverčiama savotišku mitu.
