Mano ribos – naktinės

Mano ribos – naktinės. Jos – į miegą pasinėrusios gatvės šešėliai. Mėgaujuosi trindama kontūrus: oranžinė-purpurinė; gintarinė šviesa išsilieja ir pasitinka mano pėdų galus. Iššukuoju nežinomybės kasą – jos bangos mane nubloškia. Jos apgaubia mano šešėlį, apipindamos jį nuoširdumu.

Mąstau apie atvaizdus. Ilgai jie buvo pernelyg skvarbūs. Blizgūs, glotnūs – jų formai neįmanoma atsispirti. Jų viduje yra pasaulis, bet kraštuose vaizdai rėžia, kelia man nerimą. Tariama fotografijos formulė, sudaryta iš šviesos, laiko ir jautrumo, mane trikdo. Galvoju apie jos sąlygiškumą ir gyvybingumą, ir negaliu prisiversti įsprausti jos į rėmą. Galvoju apie struktūrą ir noriu, kad ji sugriūtų. Rėmas, sudužęs į šukes, gali apvalėti. Išeinu pasivaikščioti – noriu išsklaidyti mintis; žingsniuoju atvaizdo kraštais.

Sulig kiekvienu žingsniu trinuosi į ribas. Su nepasitenkinimu trypiu ir ardau medžiagas, kurios išlaiko atvaizdo pavidalą. Atvaizdas išsilaisvina. Atvaizdas tuo pat metu randasi ir dingsta. Atvaizdas – nepagaunamas. Atvaizdas – šešėlis, išsiliejimas. Atvaizdas turi savo nešėją, tačiau jų santykis sąlyginis. Santykyje jis atsispindi, persiduoda, įsiskverbia į pluoštus arba nušvinta. Jis ryškėja tiek, kiek blunka, liejasi, trinasi ar trūkinėja. Jų santykis sudėtingas: tai – materialių dvejonių ekosistema. Tai ne pažadas, o veikiau šokis. Atvaizdas nenuilstamai šoka su nešėju, kaip ir aš šoku su savo šešėliu. O kai vaikštau naktį, mūsų ribos dar labiau išblanksta.

terpti sausume – bandymas apvedžioti šešėlį nakties neapibrėžtume. Atvaizdas, lyg šešėlis, juda tarp erdvės, paviršiaus, atminties ir pojūčio. Užimami grybienos atvaizdai blunka ir kinta. Vietoj to jie apsigyvena sienų paviršiuose arba palieka savo vaiduoklius. Jie gali apsigyventi nosies ertmėse. Toks jų formų kitimas yra diskretiškas – pasirodo tik liudijimo akimirką. Jų pokytis reikalauja drėgmės. Jis atspindi netvirtą ir galbūt beprasmišką išlipimą iš vandens, siekiant terpti sausume.

Atvaizdai, kuriuos praktikuoju, auga. Jie plinta. Jie reaguoja ir priešinasi. Jie užkrečia. Jie laša, skleidžia garsus. Jie ištroškę. Jie kvepia. Jie miršta. Aš kasdien juos prižiūriu, tarsi jie būtų kambariniai augalai. Nerimauju, jog kažkas ne taip. Jaučiuosi savininkiška, trokštu kontrolės.

Esu rami, pasitikiu. Atvaizdų kūrimo ekologija mano praktikoje peržengia subjekto ir (žmogaus) kūrėjo galios dinamikos ribas. Ji plečiasi į jausmų ir rūpesčio sritį, paremtą materialiais santykiais ir (daugiau nei žmogiškojo) kito veiksnumu. Fotografija man apima ne tik vaizduojamąją, bet ir jutiminę logiką. Praktikuodama gyvus, materialius santykius ir jautrumus, ieškau naujų pradžių, įrankių ir žodynų – mąstymui apie vaizdus, binarinio mąstymo ardymui ir ribų tarp savęs, kito ir aplinkos suliejimui. Iš to randasi daugiarūšė materialaus afekto raizgalynė: vaizdas kaip voratinklis, kuriame spindi rasos lašai, drebantis vėjyje ir paliekantis lipnius likučius ant mano odos, kai pro jį praeinu.

Atvaizdas yra trapus, nes jo voratinklyje susipina procesai ir medžiagos. Mąstau apie kasdienius trapumus: prakiurusias kišenes, nudėvėtus batus, sulūžusius kaulus, įtrūkusį grindinį. Kai tu žvilgteli pro veidą dengiančius pirštus. Nors drėgnas iš baimės, trapumas tuo pat metu suteikia man viltį. Trapumas atveria galimybę transformuotis, galimybę augti. Taip jis leidžia viltis, kad net pačiose griežčiausiose ir labiausiai slegiančiose struktūrose slypi įtrūkimai ar lūžiai. Kad jos irgi yra porėtos – atviros pojūčiui ir pokyčiui. Tikiuosi, verčiant puslapį pasijus, kaip jis plyšta.