Fotografas po raudona šviesa

Jorio Skudros dokumentinis filmas „Romualdas ir jūra“ (2025, Lietuva, 74 min.) yra bandymas kine priartėti prie vieno svarbiausių Lietuvos fotografų – Romualdo Požerskio. Debiutiniame ilgametražiame filme režisierius seka fotografą kelionėse, parodose, festivaliuose, jo kasdienybėje ir sugrįžimuose į praeitį.

Filmo operatoriai – Joris Skudra ir Vytautas Jašauskas, kompozitorius – Paulius Kilbauskas, prodiuserė – Justė Michailinaitė. Pasaulinė filmo premjera įvyko 2025 m. Varšuvos kino festivalio dokumentinių filmų konkurse.

Tačiau „Romualdas ir jūra“ įdomiausias ne tiek kaip klasikinis fotografo portretas, kiek kaip filmas apie klausimą, kas atsitinka fotografui tada, kai pasikeičia pasaulis, kuriam jis fotografavo.

Filmas prasideda raudonoje fotolaboratorijos šviesoje. Ryškinamos nuotraukos, iš tamsos pamažu išnyra vaizdai. Tai stipri pradžia, nes iš karto pasirenkama ne fotografo biografija, o pats fotografijos procesas. Prieš mums pamatant Požerskį kaip žmogų, pamatome jo fotografiją kaip materialų objektą. Juosta, popierius, cheminis procesas – fotografija čia dar nėra skaitmeninis failas ar reprodukcija ekrane. Ji gimsta tamsoje.

Šis motyvas svarbus visam filmui. Požerskio kūrybos istorija yra glaudžiai susijusi su laiku, kai fotografuoti reiškė ne tik stebėti, bet ir rizikuoti. Sovietmečiu jo fotografijos ne visada galėjo būti viešai rodomos. Todėl pats fotografavimo ir spausdinimo veiksmas įgauna pasipriešinimo reikšmę: fotografuoti reiškia išsaugoti tai, ko oficialus vaizdas nenori matyti. Filmo pristatyme ši mintis formuluojama labai aiškiai – Požerskis nežinojo, ar kada nors galės parodyti savo fotografijas, tačiau tikėjo, kad pats jų kūrimas jau yra pasipriešinimas.

Fotografija kaip pasipriešinimas

Požerskio fotografijoje ypač svarbus žmogus. Jis fotografavo atlaidus, miestelių gyvenimą, senamiesčius, laisvės kovų dalyvius, moterų aktus, kasdienybės scenas. Jo kūryba dažnai siejama su humanistinės fotografijos tradicija – žvilgsniu į paprastą žmogų ir jo vidinį pasaulį.

Skudros filme šie skirtingi fotografiniai pasauliai sujungiami į vieno žmogaus gyvenimo pasakojimą. Archyvinė medžiaga su jaunu Požerskiu, motociklais, kelionėmis, laisvės pojūčiu ir jūra nuolat grįžta į dabartį. Taip fotografijos tampa ne tik praeities iliustracijomis, bet ir fotografo asmeninės mitologijos dalimi. Čia išryškėja viena įdomiausių filmo temų: Požerskis fotografuoja ne tik pasaulį, bet ir savo paties gyvenimą.

Jis nuolat grįžta prie anksčiau fotografuotų vietų, žmonių ir situacijų. Viena stipriausių filmo scenų – sugrįžimas į „Atlaidų“ ciklo fotografavimo vietas. Praėjo dešimtmečiai, žmonės pasikeitė, ankstesnio susibūrimo masto nebėra, pati erdvė atrodo kitokia. Požerskis pasakoja, kaip kadaise fotografavo procesijas, tačiau dabar priešais jį – jau kitas pasaulis. Čia filmas pasiekia tai, ko kartais nepavyksta pasiekti tiesioginiuose interviu. Fotografija pati pradeda kalbėti.

Praeities fotografija ir dabartinė vieta atsiduria greta, ir tarp jų atsiranda laiko tarpas. Būtent jame slypi viena svarbiausių fotografijos galių: ji gali išsaugoti tai, kas daugiau nepasikartos. Fotografija negrąžina praeities, tačiau leidžia labai tiksliai pajusti jos nebuvimą.

Kas nutinka fotografui, kai nebelieka cenzūros?

Vienas svarbiausių Skudros filmo klausimų – kas nutiko Požerskiui ir jo fotografijai po Nepriklausomybės atkūrimo.

Sovietmečiu fotografija galėjo būti pasipriešinimo forma. Tačiau kas atsitinka, kai nebelieka tokio paties cenzūros spaudimo? Ar fotografui dar reikia priešintis? Ar jo fotografija nepraranda ankstesnio politinio krūvio?

Tai klausimas, aktualus ne tik Požerskiui.
Jis paliečia visą Lietuvos fotografijos istoriją.

Sovietmečio fotografija ilgą laiką buvo suprantama kaip alternatyvus tikrovės pasakojimas. Fotografai fiksavo tai, ko oficialioje sovietinėje ikonografijoje buvo mažiau: paprastus žmones, religines apeigas, skurdą, senatvę, provinciją, kasdienybę. Tačiau pasikeitus politinei sistemai pati fotografijos funkcija turėjo keistis.

Skudra šį virsmą rodo per Požerskio dabartį. Fotografas keliauja, dalyvauja tarptautiniuose festivaliuose, rengia parodas, fotografuoja „Burning Man“, vyksta į JAV, Bangladešą, Ispaniją, Prancūziją. Jo geografija tampa gerokai platesnė nei sovietmečio Lietuva.

Ypač iškalbingas epizodas, kuriame tradicinį fotoaparatą ir juostą pakeičia dronas. Iš pirmo žvilgsnio tai tik technologinis pokytis. Tačiau iš tikrųjų ši scena pasako daugiau: Požerskis nėra fotografas, likęs savo praeityje. Jis keičia įrankį, bet nepraranda smalsumo.

Tai svarbu, nes egzistuoja pavojus klasikinius fotografus paversti muziejiniais objektais – žmonėmis, kurie viską svarbaus jau padarė prieš kelis dešimtmečius. „Romualdas ir jūra“ parodo kitą galimybę: fotografas gali būti savo istorijos dalis ir kartu toliau judėti.

Žmogus už fotografo

Skudra nori parodyti ne tik fotografą, bet ir žmogų už kameros. Todėl filme atsiranda kelionių, viešbučių, turgaus, parodų atidarymų ir kitų kasdieniškų situacijų. Šis pasirinkimas suprantamas: norima atsitraukti nuo fotografo kaip legendos ir parodyti jį kaip gyvą žmogų. Tačiau būtent čia filmas kartais tampa mažiau įdomus.

Kasdienybės scenos ne visada suteikia tiek, kiek fotografavimo situacijos. Požerskio charakteris geriausiai atsiskleidžia ne tada, kai jis tiesiog perkamas mėsą ar sėdi viešbučio kambaryje, o tada, kai jis žiūri, fotografuoja, prisimena konkrečią nuotrauką arba grįžta į vietą, kurią fotografavo prieš kelis dešimtmečius. Kitaip tariant, fotografas pats yra įdomesnis tada, kai filmas leidžia jam būti fotografu.

Tai viena iš pagrindinių filmo problemų. Režisierius sukaupė daug medžiagos per šešerius kūrimo metus, tačiau ne visada ją sujungė į pakankamai griežtą struktūrą. Dėl to kai kurie epizodai atrodo tarsi konkuruotų tarpusavyje, o ne kurtų vientisą pasakojimą. Žurnalo „Kinas“ recenzijoje būtent struktūros stoką įvardija kaip vieną ryškiausių filmo trūkumų: daug medžiagos, daug svarbių momentų, tačiau trūksta aiškaus dramaturginio stuburo.

Tai ypač jaučiama filmo viduryje, kai fotografijų ir kelionių montažas tampa beveik savarankišku vaizdų srautu. Fotografijų daug, jos įdomios, tačiau jų gausa ne visada leidžia geriau suprasti Požerskio fotografijos logiką. Fotografijos filme kartais tampa tiesiog gražiais intarpais, nors galėtų būti pagrindinis pasakojimo variklis.

Kai fotografija pasako daugiau nei interviu

Vis dėlto geriausios filmo scenos įrodo, kad Skudra turi labai gerą intuiciją fotografijai. Jam nebūtina visko paaiškinti. Kartais pakanka parodyti Požerskį šalia savo senos fotografijos. Arba sugrąžinti jį į vietą, kurioje kažkada fotografavo. Arba leisti jam prisiminti, kaip buvo sukurtas konkretus kadras. Tokiais momentais atsiranda kino ir fotografijos dialogas.

Fotografija yra sustojusi, tačiau aplink ją juda laikas. Tai bene stipriausias filmo sluoksnis. Požerskio fotografijos pradeda veikti nebe vien kaip meniniai kūriniai, bet kaip laiko kapsulės. Jose užfiksuoti žmonės ir vietos įgauna naują reikšmę todėl, kad šiandien jau žinome, kas jiems nutiko. Taip filmas netiesiogiai klausia, kas yra dokumentinė fotografija. Ar fotografas dokumentuoja dabartį? Ar jis kuria ateities archyvą? Požerskio atveju atsakymas, atrodo, būtų antrasis. Jo fotografijos šiandien mums svarbios todėl, kad laikas jas pavertė ne tik meno kūriniais, bet ir istoriniais dokumentais.

Jūra, kurios filmas nepasiekia

Filmo pabaigoje Skudra grąžina Požerskį prie jūros. Čia atsiranda asmeniškesnis pokalbis apie žmoną, vienatvę, šeimą. Tada fotografas skambina anūkei.

Sumanymas suprantamas – po fotografo, menininko ir viešo žmogaus portretu norima parodyti privatų žmogų. Tačiau ši filmo dalis atrodo pernelyg tiesmuka. Intymumas čia ne visada išauga iš ankstesnio pasakojimo, o labiau yra sukuriamas dramaturgiškai. Dėl to finalas praranda dalį tos subtilybės, kuri buvo stipriausiose filmo scenose.

Galbūt todėl ir pats filmo pavadinimas „Romualdas ir jūra“ kelia lūkestį didesnei metaforai, nei filmas galiausiai pasiūlo. Jūra čia yra ir reali vieta, ir jaunystės, laisvės, kelionių motyvas, tačiau filmas ne visai randa būdą šiuos sluoksnius sujungti į stiprų finalinį vaizdinį. Šį pavadinimo ir filmo santykio neįgyvendintą potencialą taip pat akcentuoja Elena Jasiūnaitė.

Fotografijos vertė – už filmo ribų

Nepaisant šių trūkumų, „Romualdas ir jūra“ svarbus vien todėl, kad Lietuvos kine atsiranda ilgametražis filmas apie fotografą, kurio kūryba yra neatsiejama nuo Lietuvos fotografijos istorijos.

Dar svarbiau – filmas leidžia pamatyti Požerskį ne kaip sustingusią fotografijos istorijos figūrą, o kaip žmogų, kuris vis dar fotografuoja, keliauja, eksperimentuoja ir bando suprasti, ką fotografija reiškia pasikeitusiame pasaulyje. Ir galbūt būtent čia slypi įdomiausias filmo klausimas. Jeigu sovietmečiu fotografuoti reiškė priešintis, ką reiškia fotografuoti šiandien?

Kai nebelieka tos pačios cenzūros, kai fotografijų galima rodyti tiek, kiek nori, kai fotoaparatas telpa kiekvieno žmogaus telefone, fotografija praranda dalį savo išskirtinumo. Tačiau Požerskio pavyzdys rodo, kad fotografijos esmė nebūtinai slypi pasipriešinime. Ji gali slypėti dėmesyje.

Gebėjime būti vietoje. Atpažinti žmogų. Sugrįžti į tą pačią vietą po trisdešimties metų. Pastebėti, kad žmonės pasikeitė, pastatai išnyko, ritualai susitraukė, o pati fotografija liko.

„Romualdas ir jūra“ ne visada randa pakankamai tvirtą formą šiems klausimams išskleisti. Filme per daug medžiagos, o kai kurios scenos atrodo įtrauktos todėl, kad buvo nufilmuotos, o ne todėl, kad jų iš tikrųjų reikėjo pasakojimui. Tačiau geriausiose vietose filmas labai aiškiai parodo, kodėl Požerskio fotografija tebėra gyva. Fotografija čia tampa ne praeities iliustracija, o susitikimu su tuo, ko nebėra.

Požerskis grįžta į savo senų fotografijų vietas ir atranda pasikeitusį pasaulį. Jofotografijos išlieka, tačiau jų objektai keičiasi arba išnyksta. Todėl fotografas galiausiai fotografuoja ne tik gyvenimą, bet ir jo nykimą.

Galbūt būtent šioje vietoje „Romualdas ir jūra“ priartėja prie savo tikrosios temos. Ne prie jūros ir net ne prie fotografo biografijos, o prie laiko, kuris nuolat tolsta nuo fotografijos, tačiau kurio pėdsaką fotografija sugeba išsaugoti. Ir nors žadėtoji jūra filme ne visada pasiekiama, fotografijos krantas lieka labai aiškus.