Kai empatija tampa fotografijos strategija

Artūro Morozovo fotoesė knyga „Sutikau žmogų“ iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip projektas, kurio beveik neįmanoma kritikuoti. Jos centre – žmogus, jo pažeidžiamumas, socialinė atskirtis, karas, vienatvė, išgyvenimas. Fotografas keliauja į vietas, kuriose žmogaus gyvenimas susiduria su ekstremaliomis aplinkybėmis, ir bando šias patirtis paliudyti. Tačiau būtent čia ir prasideda svarbiausias klausimas: ar vien tik buvimas šalia žmogaus automatiškai reiškia, kad fotografija apie jį yra jautri, etiška ir prasminga?

„Sutikau žmogų“ kartais pernelyg lengvai remiasi prielaida, kad fotografo artumas jau savaime garantuoja vaizdo autentiškumą. Knygoje daug veidų, kūnų, gyvenimo pėdsakų, tačiau ne visada aišku, ką fotografas iš tiesų prideda prie šių žmonių istorijų. Ar žiūrovas sužino ką nors, ko negalėtų sužinoti iš vien dokumentinės situacijos stebėjimo? Ar fotografija išplečia pasakojimą, ar tik estetiškai sutvarko svetimą skausmą?

Šis klausimas ypač aktualus Morozovo karo fotografijose. Karo fotografija visada balansuoja ant pavojingos ribos: ji turi liudyti, tačiau kartu rizikuoja paversti kito žmogaus tragediją vaizdu, kurį patogu vartoti. Kai sugriautas pastatas, sužeistas kūnas ar išsekęs žmogaus veidas tampa fotografinės kompozicijos dalimi, estetinis fotografijos patrauklumas gali pradėti konfliktuoti su jos deklaruojamu humanizmu. Morozovo fotografijos dažnai yra techniškai ir kompoziciškai įtaigios, tačiau kartais būtent tas įtaigumas kelia nepatogų klausimą: ar žiūrovas žvelgia į žmogų, ar į gerai padarytą fotografiją apie žmogų?

Knygos pavadinimas – „Sutikau žmogų“ – taip pat nėra toks nekaltas, kaip gali pasirodyti. Formuluotėje slypi aiški perspektyva: yra fotografas, kuris eina, ieško ir sutinka, ir yra žmogus, kurį jis sutinka. Fotografas tampa pasakojimo subjektu, o fotografuojamas žmogus – jo patirties dalimi. Tai gana įprasta dokumentinės fotografijos struktūra, tačiau šiandien ji jau nebegali būti priimama nekritiškai. Ypač kai fotografuojami žmonės, kurių socialinė ar politinė padėtis yra gerokai silpnesnė nei fotografo.

Knygoje juntamas noras priartėti prie žmogaus, tačiau priartėjimas nebūtinai reiškia supratimą. Kartais atrodo, kad fotografas yra pernelyg arti. Veidas, žvilgsnis,kūno detalė ar buities fragmentas tampa stipriu emociniu ženklu, tačiau emocinis poveikis dar nėra refleksija. Fotografija gali sukelti gailestį, liūdesį ar užuojautą, tačiau tai dar neatsako į klausimą, kodėl žmogus atsidūrė tokioje situacijoje ir kokios struktūros tą situaciją sukūrė.

Čia knyga kartais pritrūksta politinio aštrumo. Socialinė atskirtis ir karas nėra vien individualios nelaimės. Už jų slypi institucijos, ekonominiai procesai, politiniai sprendimai, istorija. Kai dėmesys per daug sutelkiamas į individualų likimą, egzistuoja rizika sisteminę problemą paversti asmenine drama. Žiūrovas mato kenčiantį žmogų, tačiau ne visada mato mechanizmą, kuris jo kančią sukėlė.

Todėl „Sutikau žmogų“ stipriausia tada, kai leidžia fotografijai būti ne atsakymu, o klausimu. Silpnesnė – kai pernelyg pasitiki dokumentinės fotografijos moraliniu autoritetu. Tarsi pats faktas, kad fotografas buvo ten, jau suteiktų vaizdui ypatingą tiesos statusą.

Dar viena problema – emocinis knygos vientisumas. Skirtingos temos ir geografinės vietos sujungiamos bendru humanistiniu tonu, tačiau dėl to kartais pradingsta konkrečių istorijų skirtumai. Karas Ukrainoje, socialinė atskirtis Lietuvoje ir individualios žmonių istorijos nėra tas pats. Kai jos suvedamos į bendrą žmogaus pažeidžiamumo kategoriją, atsiranda rizika ištrinti kontekstą. Žmogus lieka „žmogumi“, tačiau prarandama dalis atsakymo, kodėl būtent šis žmogus atsidūrė būtent tokioje situacijoje.

Vis dėlto negalima paneigti, kad Morozovas turi svarbią savybę – jis nebijo būti šalia. Jo fotografijose nėra nuolatinio žurnalistinio skubėjimo, būdingo daliai šiuolaikinės karo fotografijos. Jis dažnai leidžia situacijai nusistovėti. Tačiau šis artumas kartu tampa ir pagrindiniu knygos išbandymu. Kuo arčiau fotografas prieina prie žmogaus, tuo daugiau atsakomybės tenka jam už tai, kaip tas žmogus vėliau bus matomas.

Todėl „Sutikau žmogų“ įdomiausia ne kaip humanistinės fotografijos patvirtinimas, o kaip jos krizės pavyzdys. Knyga nuoširdžiai siekia kalbėti apie žmogų, tačiau šiandien vien nuoširdumo nebepakanka. Reikia klausti, kas žiūri, kas yra žiūrimas, kam priklauso istorija ir kas gauna teisę pasakoti.

Galiausiai knyga palieka dvejopą įspūdį. Viena vertus, tai kruopščiai sukurtas, jautrusir emociškai paveikus fotografinis pasakojimas. Kita vertus, būtent jo humanistinis patosas kartais tampa silpnybe. Kai fotografija pernelyg pasitiki savo gebėjimu „sutikti žmogų“, ji rizikuoja pamiršti, kad žmogaus neįmanoma iki galo sutalpinti į kadrą.

Galbūt todėl įdomiausias klausimas po „Sutikau žmogų“ yra ne ką Morozovas sutiko, o ko jo fotografijos neparodė. Būtent už kadro lieka galios santykiai, fotografo pozicija, fotografuojamų žmonių teisė į savo atvaizdą ir visa tai, ko negalima išspręsti vien empatija. Ir būtent ten prasideda tikroji kritinė dokumentinės fotografijos problema.