Shadows might Dance
Jessica Backhaus parodoje „Shadows might Dance“ fotografija nutolsta nuo įprasto siekio dokumentuoti pasaulį. Čia svarbesni tampa spalva, šviesa, šešėlis, forma ir paviršius. Kasdieniai daiktai praranda savo praktinę reikšmę ir ima veikti kaip abstrakčios kompozicijos elementai.
Backhaus fotografijos yra artimos vizualinei poezijai. Žiūrovas ne visada iš karto gali suprasti, ką mato, tačiau būtent šis neapibrėžtumas tampa parodos dalimi. Fotografija nebeatsako į klausimą „kas tai?“, bet kviečia klausti „kaip tai matoma?“.
Šiuo požiūriu „Shadows might Dance“ įdomiai papildo dokumentinės fotografijos tradiciją. Jei dokumentika siekia parodyti objektą, Backhaus leidžia objektui beveik išnykti. Lieka spalvų santykiai, šešėlių ritmas ir fotografijos paviršius. Tai fotografija, kuri mažiau pasakoja apie pasaulį ir daugiau kalba apie patį žiūrėjimo procesą.
