Kai akimirka neskuba

Ramūno Danisevičiaus paroda „Stebėjimai ir pastebėjimai“ „Prospekto“ galerijoje pirmiausia kalba apie žiūrėjimą. Ne apie fotografiją kaip techniką, ne apie įspūdingą vaizdą ir net ne apie konkretų įvykį, o apie gebėjimą pamatyti tai, kas dažniausiai praslysta pro akis. Danisevičius yra fotografas, kurio kūryboje akimirka visada buvo svarbi. Jo fotografijos dažnai atrodo taip, lyg pasaulis pats būtų trumpam sustojęs tam, kad susidėtų į nepriekaištingą kompoziciją. Tačiau šioje parodoje atsiranda ir kitoks laikas – lėtas, kantrus, beveik meditacinis. Būtent šis dviejų skirtingų žiūrėjimo būdų susidūrimas tampa įdomiausiu parodos aspektu.

Danisevičius gerai žinomas dėl gebėjimo pastebėti neįprastus kasdienybės sutapimus. Jo fotografijose dažnai nėra nieko išskirtinio, kol žiūrovas nepamato, kaip vienas žmogus, objektas, šviesos blyksnis ar judesys netikėtai susijungia su kitu. Atrodo, kad fotografas pagauna pasaulio akimirkas, kurioms susidėlioti reikėjo daugybės atsitiktinumų. Tokie vaizdai turi savotiško humoro, tačiau tas humoras dažnai nėra garsus. Jis veikiau primena šypseną, atsirandančią netikėtai, kai kasdieniame vaizde atpažįstamas kažkas absurdiškai pažįstamo.

Šis Danisevičiaus gebėjimas yra viena iš priežasčių, kodėl jo fotografijos lengvai įsimenamos. Fotografas nekuria dirbtinės dramos ir neieško išskirtinumo bet kokia kaina. Priešingai, jis pasitiki pačia tikrove. Atrodo, kad aplinka jau pati yra pakankamai keista, juokinga ir nenuspėjama – tereikia tinkamu momentu į ją pažvelgti. Tokia fotografija reikalauja ne tiek režisavimo, kiek dėmesio. Fotografas turi būti pasiruošęs laukti ir tuo pat metu būti pakankamai greitas, kad nepraleistų to vienintelio momento.

Tačiau „Stebėjimai ir pastebėjimai“ įdomi tuo, kad Danisevičius šioje parodoje pats atsisako dalies to, kas jį labiausiai apibūdina. Pinhole fotografijose akimirka nebeužfiksuojama akimirksniu. Priešingai – ji ištempiama. Čia fotografas nebeatrodo kaip medžiotojas, laukiantis netikėto sutapimo. Jis tampa stebėtoju, kuris gali sau leisti pabūti su vaizdu ilgiau.

Pinhole technika šiuo atveju nėra vien formalus eksperimentas. Ji keičia patį santykį su fotografuojama aplinka. Ilgesnė ekspozicija panaikina griežtas judančių objektų ribas, todėl žmonės, automobiliai, šviesa ar kiti aplinkos elementai gali tapti beveik vaiduokliškais pėdsakais. Vaizdas nebefiksuoja vieno konkretaus momento. Jame susikaupia tam tikras laiko tarpas. Tai, kas įprastoje fotografijoje būtų laikoma nereikalingu judesiu ar techniniu netikslumu, čia tampa pagrindine vaizdo savybe.

Dėl to šios fotografijos atrodo tarsi esančios tarp dviejų būsenų. Jos nėra nei visiškai statiškos, nei visiškai judančios. Jose galima pajusti laiką, kuris paprastai fotografijoje yra nematomas. Žiūrovas mato ne tik tai, kas buvo priešais objektyvą, bet ir tai, kas įvyko per fotografavimo laiką. Tai iš esmės kitoks pasaulio suvokimas nei greitoje gatvės fotografijoje.

Šis skirtumas leidžia kitaip pažvelgti ir į pačią Danisevičiaus kūrybą. Jei jo įprastas fotografavimo būdas primena sakinio užrašymą tiksliai tuo momentu, kai jis ištariamas, pinhole fotografija labiau primena tylų pasakojimą. Vienu atveju svarbiausia yra frazės tikslumas, kitu – pauzės ir tai, kas vyksta tarp žodžių. Paroda tarsi parodo, kad fotografas nėra įkalintas viename savo kūrybiniame vaidmenyje. Tas pats žmogus, kuris geba pastebėti sekundės dalį trunkantį sutapimą, gali taip pat kantriai stebėti pasaulį ir leisti jam pačiam atsiskleisti.

Ši priešprieša suteikia parodai daugiau gylio. „Stebėjimai“ ir „pastebėjimai“ pavadinime nėra atsitiktiniai žodžiai. Pastebėjimas reiškia greitą reakciją – kažkas patraukia akį ir yra iš karto užfiksuojama. Stebėjimas yra kitoks: jam reikia laiko, kantrybės ir susikaupimo.