Sidabro merginos

Nacionalinėje dailės galerijoje visada smagu pradėti parodos apžiūrą iš balkono – iš panoraminės perspektyvos. Ši paroda primena mišką, žiūrovą pasitinka stulpų kamienai su fotografijų lapija. Miške, rodos, ošia moterų fotografių balsai, iki šiol negirdėti, bet štai prikelti iš užmaršties.

Iš panoraminės perspektyvos miško įspūdį sustiprina pakibęs didžiulis mėnulis, ant kurio viena kitą keisdamos slenka projekcijos, o tą grąžintą moterims balsą šnabžda performance naudotas garso takelis. Šis mėnulis, žodinės manifestacijos ir laiptinė pakyla – tai parodoje likęs ir gyvas išliekantis atidarymo vakarą rodyto Godos Palekaitės performanso Lunar Sisterhood archyvinis artefaktas.

Parodoje – ir šių moterų sėkmingai įgyvendinti užsakymai, ir laisvalaikiu kurta fotografija, siekiant šio proceso meninio statuso. Ant prisiminimų medžių – ir dar ankstyvesnių moterų kartų, aukštuomenės sluoksnių, laisvalaikio užsiėmimo vaisiai. Parodoje svarbų vaidmenį atlieka veidrodžiai. Eksponuojamas nuotraukas apžiūrėti tiesiogiai nėra visai patogu, daug sklandžiau patyrinėti fotografijas pavyksta priešais jas įkurtuose veidrodžiuose.

Tai įdomus architektūrinis sprendimas, labai ryškiai suteikiantis parodai išskirtinį veidą. Šis šiek tiek žaidybinis momentas turi svarų simbolinį krūvį. Kaip atkreipia dėmesį lietuviškos parodos dalies kuratorė menotyrininkė Agnė Narušytė, veidrodis buvo labai svarbus paties fotoaparato, fotografijos technikos išradimui; iki šiol yra veidrodinių fotoaparatų, savo konstrukcijoje turinčių mažą veidrodėlį. Veidrodis – ir tam tikras fotografijos kaip tiesos rodytojos diskusijų objektas.

Kiek tiksliai vaizdas atspindimas veidrodyje? O kiek – fotografijoje? Veidrodyje išvystame savo atvaizdą, o fotografijoje – tiek asmeninės istorijos, tiek visuomenės atspindį. Kiek tiksliai fotografijomis atspindima istorija? Ši paroda yra tam tikras istorijos patikslinimas, redagavimas, retušavimas ne tolstant nuo ko nors, o artėjant prie fotografijos istorijos vaizdo tikslumo. Vykdomas veiksmas, atvirkščias nuotraukų retušavimo programų efektui, kai realybė pagražinama.

Tarsi esminius parodos atributus apima estės Lydios Tarem asmuo ir istorija. Ji nuo penkiolikos metų mokėsi fotoateljė, vėliau ten dirbo, galiausiai atidarė savąją. Ji fotografuodavosi su savo vyru prie kalėdinės eglutės, taip pat įamžindavo save spintos veidrodyje. Tai ir šiuolaikinės tradicijos, tam tikros asmenukių formos ištakos, ir labai simboliškas veidrodžio atsikartojimas parodos kontekste. Moteris buvo ištremta į Sibirą, neteko vyro. Po ilgos pertraukos vėl save įamžino veidrodyje, tarsi grįždama prie tradicijų, jau visai kitos išvaizdos, atmosferos, su tam tikra nostalgija, gedulu, melancholija.

Parodoje randamos fotografijos ir jų autorių likimai labai skirtingi, tad parodos estetinis vientisumas, net tam tikras vienodumas, fotografijas eksponuojant vienodais formatais, tuo pačiu veidrodiniu būdu, netampa įkyriu, neatsiranda nuobodulio. Gana monochrominiame parodos peizaže, pritemdytoje atmosferoje skleidžiasi labai spalvingos ir ryškios istorijos.

Štai Aleksandra Jurašaitytė-Vailokaitienė iš tėvo paveldėjo fotoateljė ir fiksavo Tautinio sąjūdžio įkurtos Lietuvių draugijos nukentėjusiesiems nuo karo šelpti veiklą. Jos fotografinė veikla nutrūko susituokus su Lietuvos Tarybos nariu, turtingu verslininku Juozu Vailokaičiu ir persikėlus į Kauną.

Latvė Marta Pļaviņa po Pirmojo pasaulinio karo pasistatė fotolaboratoriją. Jos palikimas puikiai išliko – beveik du tūkstančiai negatyvinių stiklo plokštelių ir daugybė popierinių antspaudų. Tarp nuotraukų pasams, fotoateljė atvaizdų – ir įdomūs eksperimentai, pasitelkiant veidrodžius, retušuojant.

Pļaviņos nuotraukos man išties pasirodė išskirtinės: portretai teatrališki, įdomių rakursų. Bent keliose nuotraukose atsikartoja gėlės. Kaip pasakojo Narušytė, neįprastų veido bruožų portretas „Moteris su gėlėmis“ labai garsus Latvijoje, o kadras „Moteris iš nugaros“, kur matome į puokštę tiesiog įkniubusią moterį, tapo parodos plakatu. Moters plaukai, jos šukuosena susilieja su augalija ir tampa dar vienu gėlės žiedu.

Pirmajai parodos idėjos autorei Šeldai Puķītei buvo labai svarbus gėlių motyvas. „Sidabro merginų“ projektas mažesniu mastu pirmą sykį buvo įgyvendintas 2020 m. Tartu dailės muziejuje. Tad gėlės, lyg ir klišinis moteriškumo simbolis, čia įgyja kitokių reikšmių. Tai ir Pļaviņos kūrybiškumo katalizatorius, ir net tam tikros neteisybės, biurokratinių procedūrų absurdo koncentratas.

Šią reikšmę išskleidžia Diāna Tamane. Parodoje išdygusiame name pristatoma menininkės močiutės istorija. Šis architektūrinis sprendimas atskiria autorės gyvenamą laikotarpį, tai – šiuo metu gyvenanti ir kurianti menininkė. Autorės močiutė buvo apkaltinta kontrabanda, kai kirto Latvijos ir Rusijos sieną nešdama du gėlių vazonus, skirtus senelio kapui Abrenėje. Ši teritorija, anksčiau priklausiusi Latvijai, dabar yra Rusijos sudėtyje. Antropologiškame kūrinyje Tamane stopkadro vaizdo juostoje užfiksuoja močiutės prisiminimus, jos istoriją.

Namelyje eksponuojamas vaikystės ūkio planas, pasieniečių surašytas protokolas, didžiulės įvairių gėlių nuotraukos. Pastarąsias mėgsta fiksuoti močiutė, ir ant sienos nuotraukos eksponuojamos identiškai taip, kaip buvo sudėtos jos fotoalbume. Namo forma ir kontekstas diktuoja namų temą, simbolizuoja istoriją, kaip viešojoje erdvėje, politikoje vykstantys procesai įsibrauna į asmeninį gyvenimą, keičia jį ir pačią namų formą, sampratą bei būvį juose. Iš vaikystės ūkio belikęs ąžuolas, pasakoja menininkės močiutė, prisimindama vokiečių kareivius ir tolesnes pervartas.

Parodoje šalia asmeninių istorijų yra ir septynios teminės salelės. Šiose atrandame tam tikrų bendrysčių, tendencijų, pastebėjimų, istorijos akcentų. Salelėje „Aukštuomenė“ eksponuojami artefaktai, atsiradę iš mėgėjiško damų užsiėmimo fotografija. Akį patraukia atvirukai su dvarų ir rūmų vaizdais, kuriuos fiksavo Paulina Mongirdaitė – ji, tiesa, buvo profesionali fotografė, už kadrus, eksponuotus parodoje, net įvertinta sidabro medaliu.

„Memorabilijos“ salelėje vėl prisimenama Tarem, jos fotografijos – užfiksuota jųdviejų su vyru meilė, eksponuojamas jos fotoalbumas. Čia – ir Veronikos Šleivytės fotoalbumas, kuriame saugomos nuotraukos su draugėmis bei mylimosiomis ir su ligoninių personalu. Labai įdomi, šiek tiek abjektiška ir tuo pat metu be galo romantiška Marie Riet plaukų kasa, padovanota savo vyrui. Šiam iš tikrų plaukų supintam papuošalui taip pat skirtos mažos portretinės nuotraukos, saugomos nedidelėje knygos formos dėžutėje.

„Fantomų“ grupėje kalbama apie istorijos vaiduoklius – tai ir klaidingai atribotos nuotraukos, ir neįvardyti asmenys kadruose, ir užmarštin nugrimzdusios asmenybės, kiti atminties riktai, kurie gali vienaip ar kitaip retušuoti istoriją. Labai įdomi atrodo grafo Stanislovo Kazimiero Kosakovskio šeimos portretų serija, kur išnyra moteris, panaši į Pauliną Mongirdaitę, ar tai tikrai ji?

„Seserijos“ salelėje pastebima, kad moterys būrėsi į įvairias bendruomenes, susivienydamos dėl bendros profesijos ar pomėgio – fotografavimo. Čia aptariama ir grupinė autorystė. Kadruose – pirmosios Lietuvos moterų dailininkių parodos dalyvės, kurias užfiksavo Šleivytė. Įdomus kadras iš Latvijos fotografijos draugijos istorijos, kuriame, tikėtina, Moterų narių komitetas stebi Saulės užtemimą 1914 m. rugpjūčio 21-ąją.

„Fotoateljė“ skyriuje apmąstoma, kaip istorinės pervartos keitė galimybę įsteigti fotoateljė, sėkmingai plėtoti jos veiklą ir kokį vaidmenį šiame versle užėmė moterys.

„7 meno dienose“, išleistose 1928 m., matome Janinos Tallat-Kelpšienės fotoateljė reklamą. Kurį laiką ji buvo oficiali Valstybės teatro fotografė. „Likimų“ salelė susipina su fantomų tematika. Čia taip pat eksponuojamos studijinės vaikų fotografijos, leidžiančios žvelgti į šiuos kadrus, rasti punctum ir spėlioti, kokie likimai laukė šių mažylių.

Labai įdomi ir iškalbinga „Menininkių“ salelė. Nors ne visų parodoje pristatomų kadrų statusas galėtų patekti į meninės fotografijos kategoriją, meno kūryba vienaip ar kitaip įrašyta kone kiekvienos kadrų autorės biografijoje. Vienos jų jautė trauką piešimui, darė tai savo malonumui, kitos užsiėmė rankdarbiais, trečios studijavo menus, vėliau tapo profesionaliomis įvairių dailės šakų menininkėmis.

Atskiro dėmesio verti Domicelės Tarabildaitės-Tarabildienės meniniai fotoeksperimentai. Kauno meno mokykloje skulptūrą studijavusi moteris sukūrė puikių autoportretų su stipriomis kultūrinėmis nuorodomis: su kaukole, su Lillian Roth sijonu, rodanti mėnuliui nosį ir kt.

Laiptų, namo ir sienos architektūriniais motyvais pažymėti kūriniai atkeliavę ne iš istorijos, bet iš dabarties, tačiau jie mezga daugiabalsius dialogus su praeities kūrėjomis. Štai už sienos užkardos estė Marge Monko plėtoja malonumo konceptą. Jos videofilme „Grynas malonumas“ šokama pagal tam tikrą choreografiją su pėdkelnėmis, referuojant į pėdkelnių linijos žodžių žaismą, į reklamos industriją, parduodančią ne pėdkelnes, o malonumo idėją.

Čia ir jos fotogramose – ir subtilios užuominos į tam tikrus istorijos epizodus, pavyzdžiui, nailono kojinių stygių per karą. Malonumas vilktis kojines, malonumas su jomis šokti, malonumas fotografuoti, malonumas būti fotografuojamai. Reklamos industrija taip pat suteikė moterims galimybę imtis fotoaparato ir fotografuoti prekes ar, tiksliau, grožį, idėjų.

Taigi šioje Narušytės, Puķītės ir Indreko Grigoro kuruotoje parodoje pristatoma net 21 fotografė. Parodoje taip pat yra keli artefaktai, tai – Tarabildaitės-Tarabildienės skulptūra „Kūrybos madona“, pristatyta Pirmojoje moterų parodoje, fotografės Marie Keerd fotoaparatas ir Antonijos Heniņos vaikų kėdutė. Labai smalsu žvilgtelėti į tų laikų tikrovę pasinaudojant memorialiniais daiktais. Taigi paroda daugiabriaunė, bet išvengia margumo, perkrovimo.

Nors iš pradžių veidrodžių karalystės miškas atrodo klaidus, netrukus visos istorijos ima dėliotis ne į chronologišką, bet postmodernų, filosofinių klausimų keliantį pasakojimą. Vietoj linijinės istorijos čia pasiūlomi šnabždesiai iš trijų Baltijos šalių, iš skirtingus likimus patyrusių moterų, pažvelgiant į pasaulį pro jų fotoaparatų objektyvus.

Iki 2025 birželio 15 d., Nacionalinė dailės galerija (Didžioji g. 4, Vilnius)

Pirmą kartą publikuota “Bernardinai“ svetainėje.