Fantominė Dainiaus Liškevičiaus paroda

Iki gegužės 3 d. Vilniaus „Prospekto“ galerijoje veiks Dainiaus Liškevičiaus paroda „Murmuracija arba mažieji įvykiai“. Autorius pasakoja, kad parodą kūrė kaip tam tikrą scenografiją, kur žiūrovas tampa parodos dalimi. Instaliatyvūs parodos elementai, tiek akivaizdesni, tiek subtilesni, kuria poapokaliptinę atmosferą.

Pratęsdama autoriaus mintis, ir pati pastebiu, kad, galima sakyti, esminis ekspozicijos kūrinys susidėlioja žiūrovo vaizduotėje, o eksponuojami darbai veikia kaip tam tikri impulsai, gairės, užuominos. Koks tas pagrindinis kūrinys? Tai galėtų būti detektyvas, nes Liškevičius palieka įvairių įkalčių ir įspūdį, kad kažkas yra įvykę.

Jau galerijos vitrinos apneštos pelenais, smėliu. Autorius pasakoja, kad planuota gatvėje instaliuoti filmų stereotipą, klišę – degančią statinę. Nors šis kūrinys neįgyvendintas, jis menamas, numanomas, kaip ir paroda-kūrinys. Nuo menamos liepsnos prie vitrinos prikibę pelenai kelia klausimų, ar čia pasidarbavo vandalai, ar vyko karas, ar tai koks fantastinio žanro siužetas. Šalia esantis Seimas ir Sausio 13-osios įvykiai – dar vienas kontekstinis sluoksnis.

Viduje šį motyvą tarsi pratęsia išsiveržusio ugnikalnio piroklastinis srautas, debesys. Tai – ir tragedijos fragmentas, ir meditatyvus debesų stebėjimas įžvelgiant fantazijos kuriamus siluetus. Pelenai – tai ir kremuoti žmogaus palaikai, ir religinis žmogaus gyvenimo pradžios bei pabaigos įvaizdis, tai ir Wernerio Herzogo filmas „Liepsnojančios sielos. Rekviem Katiai ir Morisui Kraftams“ apie porą, dedikavusią gyvenimą ugnikalniams tyrinėti. Nuo apokaliptinių vaizdų XIX a. graviūroje bėga dviejų žmonių siluetai. Jie bėga į trobelę, į prieglobstį. Bet kartu siužetas, kaip ir visa paroda, atviras interpretacijoms. „Jie keliauja ir gal vienas kitą nori nužudyti, gal ilsėtis, medžioti, žvejoti, o gal aukso ieškoti, o gal numirti, o gal šiaip, nes neturi kur eiti“, – provokuoja Liškevičius. Poreikis pasislėpti iškilo, anot menininko, pandemijos metu, kai buvo kuriama dauguma parodoje esančių kūrinių – naujai interpretuojant. Karo nuojauta ir kaimynystė kelia panašius eskapistinius poreikius. Šalia – išvartytos kėdės, siena nuvarvėjęs purvas ar ekskrementai. Šitą vaizdinį atliepia pelėdos išmatos.

Pelėdos personažas Liškevičiaus naudotas jau anksčiau, tąsyk pelėdos palikta žinia buvo tarsi žemėlapis, na o šį kartą žinia paliekama neiškoduota.

Kitoje salėje – pagrindinis kone visos parodos kūrinys. Tai – sumontuotas filmas. Jame centrinį vaidmenį atlieka sena autoriaus archyvinė medžiaga, kurioje – jis su šeima Šv. Petro aikštėje Vatikane, šalia Šv. Petro bazilikos. Aikštėje – chaosas, dūksta menininko vaikai, vaizdas – prieš daugiau nei dešimtį metų, kai Romos Katalikų Bažnyčios popiežiumi paskirtas Pranciškus. (Simboliška – kaip tik tą patį rytą, kai rašau šį tekstą, jo netekome.)

Filmo vaizdinys, pasak Liškevičiaus, turi aliuziją į Giorgio de Chirico kūrinį „Kylanti saulė aikštėje“. Žiūrovai kviečiami atsisėsti, lyg patys būtų filmuotos aikštės veikėjai, šalia – dar viena nuversta kėdė. Iš šonų – seniai darytos nuotraukos, viena spalvota, kita – bespalvė. Liškevičius svarsto, kuris vaizdinys tikresnis, kaip jis užkoduotas atmintyje.

Už kino ekrano – suvalgytos paukštienos kauliukai, sukomponuoti į raides A. Liškevičius sufleruoja, kad tai – atsakymas parodoje. Tai ir klyksmas pabudus iš košmariško sapno – AAAA. Vis dėlto pereinama į kitą pusę, iš buities į būtį, į sapną, į pasąmonę. Kelionė veikia abiem kryptimis. Transcendencija įvyksta arba ne. Man rodos, įvyko. Liškevičiaus užuominos suveikė.

Filme dar išvystame miegmaišyje pasislėpusio menininko sūnaus šliaužimo performansą. Švysteli negyvo balandžio sparnai, alfa ženklą atkartojantis medžio kamienas, vaizdai iš įvairių šalių – Atėnų, Venecijos, Vienos, Londono, taip pat degančio Vilniaus vaizdas pro langą. Murmuracijos terminas nusako chaotišką varnėnų judėjimą danguje. Liškevičius svarsto apie žmogaus judėjimą ir jo pokyčius. Tokių minčių menininkui kilo pandemijos laiku, kai miesto centras buvo ištuštėjęs, o turizmui pritaikytuose gamtos prieglobsčiuose buvo prisigrūdę žmonių, bėgančių nuo užsitęsusio sėdėjimo namuose. Bet čia tik vienas akcentas. Mažieji įvykiai, anot Liškevičiaus, ne itin reikšmingi, užfiksuoti vaizdais: pelėdos paliktas ženklas, keliautojai raižinyje, raidės nuo vakarienės stalo.

„Kai žmonės kalba apie apokalipsę – ji neprasidės rytoj, ji vyksta po truputį, tie ženklai ir yra mažieji įvykiai“, – taikliai įspėja Liškevičius.

Kaip akcentuoja autorius, šioje parodoje nėra konkrečių mįslių, tai – jausenos, nuojautos, motyvai, kuriuos pastebės jautresni žiūrovai. Dėl to per atidarymą jis stengėsi riboti lankytojų srautą, išvengti šventės įspūdžio. Iš tiesų šioje Liškevičiaus parodoje patariama neskubėti, neieškoti paruoštukų, pats autorius ragina viską interpretuoti laisvai, ir galbūt raidės A suveiks kaip vartai į kitą realybę.

Šiame tekste pateikiau menininko išpasakotus kontekstus, kūrinių impulsus ir kūrybinius procesus. Nuo savęs norėčiau pridėti, kad tai – paroda-fantomas. Fiziniai kūriniai yra, jie egzistuoja, bet labai svarbu ir tai, kas jaučiama ir ko nėra. Ši paroda – lyg pats Fantomo personažas: nors nematome agresoriaus, parodos vandalo, nematome grėsmės šaltinio, bet tai sklando ore, tarp eilučių, tarp scenografijos elementų, kitaip tariant, Liškevičiaus kūrinių.

Pats autorius, man veržiantis į parodą per atidarymą, įspėjo: „Bet ten beveik nieko nėra.“ Norint pamatyti daugiau, reikia žiūrėti vis iš naujo, jautriai nuskaitant ženklus, atmosferinius niuansus. Ir tada paroda prisipildo dar neįvykusių įvykių praeities šešėlinių, distopinių tonų.

Svarbus man pasirodė ir šalia esantis gamtosaugos kontekstas. Menininkas prieš mūsų pokalbį savo socialinio tinklo paskyroje pasidalijo nuotrauka iš baisiai prakirsto miško šalia savo sodybos. O dabar paukščių perėjimo metas. Gal ten ir tos pelėdos lizdas buvo, pelėdos, kuri vis tapė suvirškintu maistu ant Liškevičiaus patiesiamų drobių. Ar dar tapys? O tie suvalgytų paukščių kauleliai… Kyla minčių apie žmogaus vartotojiškumą ir apie tai, kad apokalipsė jau sėlina, tipena, slankioja, tik reikia įsiklausyti ir įsižiūrėti.

Liškevičiaus paroda – kinematografiška ir daugiakryptė. Jau kažkas įvykę, esame tarsi apleistose erdvėse po kataklizmų, bet kartu dar viskas, kas baugina, priešakyje. Idiliška graviūra, meditatyvūs piešiniai įkrauti įtampos, tuoj tuoj kažkas vėl įvyks.

Įžodinti siužetai ir reikšmės šiek tiek praslysta pro šoną, nes Liškevičiaus kūrinių esmė efemeriška, neužčiuopiama, subtili.

Iki 2025 gegužės 3 d., „Prospekto“ galerija (Gedimino pr. 43, Vilnius)

Pirmą kartą publikuota “Bernardinai“ svetainėje.