Daugiarūšis intymumas išnykimo amžiuje

Esu tikra, kad neatsitiktinai rašau lygiai po penkerių metų nuo to įvykio. Būtent prieš penkerius metus nėriausi iš odos, netgi kūno ir sąmonės, versdamasi išvirkščia, stebuklingu savo veiksmu susiedama mus į vieną tinklą. Nuo tol viskas negrįžtamai pasikeitė – ne dėl mano žiūros lęšio ar filtro, o dėl poslinkio per molekulę ar atomą pasaulio audinyje, priėmusiame mus į biosferą. Man niekaip geriau neperteikiama pati intymumo esmė, kaip savyje auginant kitą žmogiškąją būtybę. Ląstelės! Hormonai. Laikinas organas. Visokeriopai nuvilianti visuomenė. Visokeriopai palaikanti bendruomenė. Kraujo, ultragarso, doplerio tyrimai, kūno skysčiai, fizinė odos įtampa ir kone religinė patirtis dalijantis pusiau, virstant dviem, kai niekada nebeatgausi pradinės būsenos. Ši gyvybės metamorfozė, įkūnyta visais pojūčiais – nuo skonio iki lytėjimo, – išsklaidė paskutinę kūno ir sąmonės atskirties iliuziją, paneigė individualumo ir laisvos valios sampratas, daugelį koncepcijų, kuriomis taip ilgai rėmėsi mūsų kultūra, ir atvėrė naujus ryšius bei tinklus – juos tyrinėti ir su jais susigyventi. Savo 2020–2022 m. kūrybiniame darbe „Arktinis pilnėjimas“ šią metamorfozę tyriau kameromis, žodžiais, dronais ir garsais. Ekspozicijų erdvėse tai virto švytinčiomis prietemoje šviesdėžėmis, perregima, skaitmeniniais peizažais mirgančia tekstile; jas pripildė žodžiai ir lopšinės. Įpyniau solastalgijos, sniego ir bičių, liepų, skaitmeninių tinklų, fotogrametrinių kraštovaizdžių, pirties ritualų, kerpių mikroskopinių atvaizdų ir dumblių drebučių. Kūrinį persmelkęs intymumas priartina žvilgsnį prie pieno liaukų ląstelių, susitraukimais reaguojančių į oksitociną, nufilmuotų dr. Felicity M. Davis laboratorijoje Orhuso universitete, ir pasakoja miego trūkumo sužadintas, tarsi haliucinacijas, apie žarnyno mikrobiomą, atomus, dūzgiančius tartum liepos liepą, dangaus kūnų trajektorijas, žindymą, šiltus prisilietimus ir visų reiškinių gamtoje tarpusavio sąsajas – taip, įskaitant skaitmeninius peizažus, vilkikus autostradose, pelėsį ant baltų vonios plytelių, pro virtuvės langą pribirusias beržų sėklas, hormonų svyravimus. Drono akies išžvalgyti ir nuskaityti miškai bei snieguoti laukai atkurti kaip iškraipyti trimačiai kraštovaizdžiai – lyg „iš natūros“, bet nebe „natūralūs“. Kūrinio centre atsiduria santykiai, o ne patys objektai ar subjektai. Simbioziniai, artimi ar tolimi, parazitiniai, bendruomeniški – jie nuolat kinta. Iš tokių santykių ir gimė „Arktinis pilnėjimas“: keturių dalių videodarbas, šviesdėžių instaliacija ir tekstų bei vaizdų leidinys.

Ekologinė polikrizė ir jos keliamas nerimas ragina mąstyti kitaip. „Arktinis pilnėjimas“ tapo atspirties tašku toliau gilinantis į tarpusavio sąsajų, metamorfozių ir individo biologijos temas. Holobiontai, kompozitai, chimeros atsidūrė laike, kurio matmenys išsitęsia ir susitraukia, kur objektų masteliai svaiginamai kinta. Perskaityti Lynn Margulis, Scotto F. Gilberto, Ursulos K. Le Guin tekstai, su malonumu praryta Jeffo VanderMeerio mokslinė fantastika nutiesė kelią link „SYLVAN“ – tęstinio darbo, kuriamo kaip dialogas laiškais tarp dviejų Europos sengirių: Belovežo girios Lenkijoje ir Kaledonijos miško likučių Škotijoje. Daugybinei gyvybės formų sampynai prireikė naujo pavidalo, tad „SYLVAN“ tebekuriamas kaip prielaida mokslinės fantastikos pasakojimui rutuliotis tekste, objektuose ir fotografijose. Bendradarbiaudama su Glazgo Hunterio muziejaus zoologijos ir entomologijos kuratoriais pradėjau rinkti rūšių pavyzdžių katalogą, toliau tobulinau skulptūrinius objektus, o kartu su abiejų miškų vaizdo medžiaga ir tekstu „SYLVAN“ įgauna pavidalą – fikcinį kūrinį apie daugiarūšį intymumą išnykimo amžiuje.