Užkulisiai

Gegužės pabaigoje su fotografu Simonu Changu, einant paskutinėms jo dienoms Nidoje, kalbėjomės apie Nidos specifiką, greitai bėgantį laiką, nuolatinę kaitą ir fotografiją kaip lėtą stebėjimo būdą.

Gal galėtumėte papasakoti apie savo patirtį ir laiką, kurį praleidote Nidoje? Kaip jaučiatės dabar, paskutinėmis dienomis po rezidencijos, trukusios mėnesį? Kaip rutuliojosi jūsų kūrybos ir fotografijos procesai?

Dabar mano jausmai prieštaringi. Prieš dvejus metus Nidos fotografijos simpoziume pristačiau savo kūrybą ir čia praleidau vieną savaitę. Tuomet Nidoje lankiausi pirmą kartą, mane ši vieta sužavėjo. Ir šįkart iš pirmo žvilgsnio viskas atrodė puikiai: vienas mėnuo Nidoje – galvojau, kad laikas slinks lėtai ir galėsiu neskubėti. Tačiau, mano nuostabai, laikas tiesiog praskriejo ir štai po kelių dienų važiuosiu į Vilnių. Manau, patirsiu šoką: dabar jaučiuosi kaip augalas, kaip tie medžiai: viena valanda čia – lyg viena sekundė mieste.

Pradėsiu nuo juokelio. Aš – žmonių fotografas, fotografuoju žmones. O kai žmonių fotografas pirmąkart patenka į Nidą, jis gali jaustis lyg nubaustas – čia sunku rasti žmonių. Aišku, juokauju, turėjau daugybę laiko, taigi bandžiau jų ieškoti. Pavyzdžiui, susipažinau su keliais sezoniniais darbininkais ir pradėjau megzti pasakojimą apie Nidos užkulisius. Dabar čia visi ruošiasi naujam vasaros sezonui. Man atrodo, jis prasidės šį šeštadienį ar sekmadienį festivaliu „Sveika, Neringa!“. Daug turistų, pasiturinčių žmonių ir įvairių kitų potencialių klientų suplūs į salą. O aš penktadienį išvyksiu. Tačiau per šį mėnesį man pavyko suartėti su šia ypatinga vieta.

Projektas, prie kurio dirbau prieš čia atvykdamas, yra apie drago karalienes Slovėnijoje, jas daugiausia fotografavau užkulisiuose. Dokumentavau akimirkas, kai prieš lipdamos ant scenos jos dažėsi, tarpusavy juokavo, nervinosi ar pykosi. Praleidęs keletą savaičių Nidoje, jaučiuosi panašiai kaip ten. Netikėtai pagalvojau, ar šiuo momentu Nida nesiruošia pasirodymui? Pradėjau kreipti dėmesį į akimirkas, kurios man sukelia panašius jausmus.

Jaučiuosi taip, lyg būčiau užkulisiuose, ir man labai smagu susitikti su šia gražuole aktore prieš jai lipant ant scenos. Ne visiems pasitaiko tokia galimybė, įprastai žmonės mato Nidą geriausiu jos – vasariniu – pavidalu, kai tenka mokėti aukščiausias kainas. Pamačiau Nidą be makiažo ir toks susitikimas buvo autentiškesnis. Nesakyčiau, kad jis liūdnas, bet man kelia prieštaringus jausmus. Preiloje, kitoje gyvenvietėje, kalbėjausi su keliais vaikinais, čia dirbančiais tik sezono metu, ir jie man pasiūlė: „Galbūt norėtum su mumis išgerti? Jeigu neprieštarauji, gersim degtinę.“ Sėdint namuose gyvenimas gali tapti kiek nuobodus ir paskatinti alkoholio problemą. Taip už šio gražaus fasado pradedi matyti tikras istorijas.

Dar nusipirkau padėvėtą dviratį. Taip man buvo lengviau judėti, nenorėjau viso laiko praleisti tik Nidoje. Norėjau aplankyti kitus miestelius, tą ir padariau. Vieną dieną grįždamas iš Pervalkos pastebėjau krūmynų apsuptą milžinišką apleistą gamyklą. Įėjau į vidų. Sugrįžau ten antrąkart vakar ir parsinešiau keletą suvenyrų. Vienoje iš apleistų patalpų suradau daug dalykų. Kažkas paliko net nubraižytą žemėlapį, kuriame buvo sužymėtos tam tikros vietos, prirašyta pastabų.

Nežinau, gal jie buvo karinės paskirties, gal reikėjo ką nors nuolat stebėti. Dienotvarkėje radau lietuviškų ir rusiškų vardų. Užrašų buvo ir ant sienų. Pagalvojau, kad labai įdomu, jog kitas žmogus prieš man atvykstant irgi dalyvavo rezidencijoje (juokiasi). Toje gamykloje jis stebėjo smėlį bei apylinkes ir viską fiksavo. Tie užrašai priminė manuosius.

Užsirašinėjau vardus, vietų, į kurias vykau, pavadinimus, įvairią kitokią informaciją. Vienas iš vaikinų, kuris pasikvietė mane kartu išgerti degtinės, nupiešė man keletą simbolių, kurie pasirodė beveik identiški užrašytiems apleistoje senoje gamykloje. Supratau, kad galiu šią rastą medžiagą kaip nors panaudoti, nors esu dokumentikos fotografas. Galbūt taip prieisiu prie fikcijos. Pasvarsčiau, jog galbūt į šį projektą su Vilma (Samulionyte) ir Gyčiu (Skudžinsku) ir į jį pristatantį leidinį įtrauksiu toje gamykloje rastą medžiagą, visus ranka rašytus užrašus. Vėlgi, tai tam tikra prasme pasakojimas iš užkulisių. Spėju, kad turistai įprastai nebūtų susidomėję prieiti prie tokios istorijos arčiau.

Savo fotografijas noriu derinti su rastais šio žmogaus piešiniais ir užrašais. Gal galiu jį pavadinti Jonu, taip bus paprasčiau. Norėčiau ką nors nuveikti su jo įžvalgomis. Mes abu stebėjome šią salą su visiškai skirtingais tikslais, dėl skirtingų priežasčių, ieškojome kitokių pasakojimų. Abu bandėme atkreipti dėmesį į tai, kas vyksta aplink. Apie tai galvojau pastarosiomis savaitėmis.

Vis dar ieškau iliustracijų šiam Jono dienoraščiui. Kai peržiūrinėju čia padarytas nuotraukas, randu daug simbolių iš tos minėtos gamyklos. Fotografavimo akimirką beveik viskas nutinka pasąmoningai. Žinoma, fotografijos susijusios su tuo, apie ką tuo metu galvoju, bet vis tiek viskas vyksta gana intuityviai. Kai ruošiausi atviros studijos (open studio) renginiui ir pradėjau kabinti nuotraukas ant sienos, pats save nustebinau. Panašūs simboliai vis atsikartojo.

Taip pat čia mačiau mažų medinių namukų, jie dailūs ir labai paprasti. Tačiau kitapus stovi prabangios vilos. Asmeniškai man būtų visiškai neįdomu jas fotografuoti – aš noriu ieškoti paslėptų žymių, kol jų dar nepalaidojo pustomas smėlis, jei galima taip išsireikšti. Juk panašiai buvo įvykę ir anksčiau. Būdamas fotografu, klausiu savęs, ar fiksuoju nyksmo procesus? O gal fotografuoju tai, kas išliks? Aš negaudau konkrečių specifinių momentų. Aš fiksuoju procesus ir spėlioju. Atrodo, kad fotografuoju sustojusį pasaulį, tačiau mano nuotraukose viskas nuolat juda. Pavyzdžiui, buvau kapinėse, kuriose lankiausi ir prieš dvejus metus, bet dabar į jas negalėjau patekti – įėjimas buvo užblokuotas dideliais mediniais stulpais, nes ten vaikščioti pavojinga. Taip pat fotografavau kėdes, paliktas prie marių, kurių sugrįžęs po kelių dienų jau neradau, jos dingo.

Apibūdinote save kaip žmonių fotografą. Tačiau atvykote į Nidą, kai tų žmonių čia nėra tiek daug. Vis tiek sugebėjote surasti juos arba tam tikrus jų pėdsakus, užsilikusius būvio ženklus. Tai įdomus pokytis po šurmuliuojančio dragoperformerių gyvenimo, ten net užkulisiai pilni gyvybės. Kaip pavyko susidoroti su šiuo pokyčiu?

Aš vis dar ieškau žmonių ir veikėjų, ypač šiuo metų laiku Nidoje. Gana lengvai jų randu, nes nekantrauju su kiekvienu susipažinti. Pavyzdžiui, sezoniniai darbuotojai yra bendruomenė, kurią žmonės įprastai linkę ignoruoti.

Taip pat lankiausi vienoje vietoje netoli pagrindinio paplūdimio. Ten yra lyg ir vieta vakarėliams, bet ji atrodo šiek tiek apgriuvusi. Vėliau sužinojau, kad ten gyvena menininkas vardu Edvardas. Kieme buvo jo instaliacijų. Kol vaikštinėjau aplink jo namą, kažką išgirdau ir pamačiau žmones, išeinančius į lauką, tad nuėjau pasisveikinti. Pasiteiravau, ar galėčiau apžiūrėti studiją. Ten sutikau ir menininko sūnų, kuris kalbėjo angliškai. Studijoje buvo didelių įspūdingų kūrinių: portretų, peizažų, tapytų lyg ir impresionistiniu stiliumi. Menininkas, papasakojęs, kad mėgsta labai garsiai klausytis muzikos, pradėjo tapyti. Jis tapo kasdien, kai geras oras, apie aštuntą vakare, nes už jo studijos – jūra, o apie aštuntą saulėlydžio šviesa apšviečia kambarį ir nugula tiesiai ant drobės. Prie tokios šviesos jis ir tapo. Mačiau tai tik kartą, nors tądien buvo kiek debesuota.

Jį aplankiau tris kartus ir kartą sutikau keletą jo svečių. Vienas iš jų – totorių kilmės vaikinas iš Ukrainos, gyvenantis Vilniuje. Vieną vakarą drauge nuėjome į paplūdimį, gėrėme alų, jis dainavo. Žmonės, kuriuos sutikau šio tapytojo dėka, buvo labai įdomūs.

Taip pat pradėjau fotografuoti daugiau kraštovaizdžio motyvų. Bet gamtos elementus irgi laikiau personažais. Iš vienos pusės, tai gali pasirodyti kiek nuobodoka, nes šis grožis pribloškiantis – jis beveik pernelyg saldus, lyg kasdien valgytum tortus. Po trijų dienų to užtenka. Tad pradėjau kreipti dėmesį į šiek tiek labiau nualintas šios vietos dalis. Mano kūryboje ši tema atsikartoja, kaip fotografas prie jos dirbu metai iš metų. Pavyzdžiui, mane domina ir žmonės su žaizdomis. Fotografavau psichiatrinės ligoninės pacientus, tai buvo ilgai besitęsiantis projektas. O čia atkreipiau dėmesį į lūžtančius medžius – kai visi stovi ramūs ir tvirti, staiga ypatingi tampa tie, kurie palūžta.

Mano dienos režimas čia gana paprastas. Rytais einu pabėgioti, medituoju miške. Kartą, vieną pirmųjų mano dienų Nidoje, pameditavęs atsimerkiau, pasižiūrėjau į medžius ir pagalvojau: „Jūs irgi čia medituojat. Aš nesu vienas.“ Dėl to man ši rezidencija tokia ypatinga. Lyg vyktų įdomus mokymosi procesas. Visada žvelgiu į išorę, ieškau istorijų, kurias galėčiau stebėti: kaip šitas žmogus jaučiasi, kas vyksta, kokia situacija? Būdamas čia, turiu daug laiko gamtoje sau. Pradėjau labiau gilintis į save bei stengtis įsilieti į šią aplinką. Įprastai tam man prireikia labai daug laiko, o čia randu pusiausvyrą. Žinoma, vis tiek norisi susitikti su kuo nors ir pasikalbėti, bet turiu pakankamai laiko ir apmąstymams apie istoriją, balansuojančią tarp dokumentikos ir fikcijos, kurią minėjau anksčiau.

Ar įprastai dirbate ir su dokumentika, ir su fikcija vienu metu, ar daugiausia su dokumentika, bet dabar savo kūryboje bandote atrasti fikcijos aspektą?

Taip, sakyčiau, kad tai pirmas kartas. Žinoma, viską nulemia redagavimai, taisymai. Taip pat naratyvas, perduodama žinutė priklauso nuo to, ką norima pasakyti. Dokumentika, tam tikra prasme, ir pati yra fiktyvi. Atsižvelgiant į tai, kaip ji pristatoma.

Tačiau šįkart esu linkęs viską kiek sukomplikuoti. Aš ne tik rašau šviesa ir taip parodau akimirkas, bet noriu pristatyti scenarijų, iš dalies iškylantį mano vaizduotėje. Pavyzdžiui, tas žmogus iš kambario apleistoje gamykloje… Ką jis matė, būdamas ten? Kai sudarinėjo ir braižė planus, žemėlapius ir maršrutus? Kur jis išėjo? Ką sutiko? Gal irgi susitiko su migrantais darbininkais ir kartu dainavo prie jūros? Noriu pridėti papildomą sluoksnį. Nidos magija slypi tūkstančiuose sluoksnių. Galų gale, niekas nėra paremta tik tiesa ar fikcija. Viskas interpretuotina. Žinoma, ir žiūrovas gali pridėti savo sluoksnį. Ar kitas fotografas. Ir kol mes kalbamės apie šiuos dalykus, gali sukilti vėjas, pradanginti smėlį ir nupūsti jį į kitą sluoksnį. Tokia ši vieta savo prigimtimi – nuolat besikeičianti. Ir tik Dievas žino – galbūt sugrįžus čia rugsėjį kai kurios mano scenarijaus situacijos bus dingusios ar pakitusios.

Kaip jūsų patirtis Nidoje pasikeitė palyginti su tuo kartu, kai čia buvote savaitę prieš dvejus metus?

Patirtis tikrai labai skiriasi. Kai čia buvau pirmą kartą, gėrėjausi aplinka, kaip ir visi, ėjau į kopas. Neturėjau laiko išsukti į aplinkkelius. O dabar, galima sakyti, jaučiuosi lyg čia pagyvenęs. Pavyzdžiui, labai nemėgstu savaitgaliais eiti į miestelio centrą. Turistai iš Vokietijos, net Amerikos, išlipę iš kelto ar autobuso, čia tik mato grožį, gėrisi. Jie nufotografuoja kopas, nueina į gintaro muziejų ir užsiima kitomis panašiomis veiklomis. Manau, kad mano vaidmuo čia nėra mėgautis grožiu. Mano pareiga – visiškai kitokia. Aš noriu pasakoti dar nežinomas istorijas. Tokią kartelę sau iškėliau dalyvaudamas šiame projekte. Noriu parodyti Nidą tokią, kokia ji yra mano akimis. Ir tai yra šios vietos užkulisiai. Galbūt vieną dieną turistai pamatys mano nuotraukas ir pasakys, kas čia. Aš labai dėkingas už tokią galimybę ir už tai, kad galėjau sukurti išskirtinį santykį su šia ypatinga vieta.

Įdomu tai, kad ant sienos už jūsų dabar iškabintos visos nuotraukos lyg sudaro minčių žemėlapį. Nežinau, ar tai įprasta jūsų kūrybiniam procesui, ar tiesiog ruošiatės atvirai studijai. Tačiau viename interviu minėjote, kad kuriate pasakojimus iš dėlionės detalių, o taip iškabintos nuotraukos atrodo susijusios su šia jūsų mintimi.

Geras pastebėjimas, dabar apie tai nepagalvojau. Pamenu tą interviu, redagavau vieną fotografinį pasakojimą apie drago karalienes Barselonoje. Tuomet kaip ir čia iškabinau savo nuotraukas ant sienos. Taip pamatau visumą. Dabar irgi tarsi dėlioju savo dėlionę apie Nidą. Tik tai nėra viena nuotrauka ar konkretus vaizdas. Šios istorijos detalės mainosi tarpusavyje ir savo nuotraukose pradedu matyti panašius motyvus. Viskas nebe taip paprasta. Ir tai, ką mačiau kitame miestelyje, toje gamykloje ar kraštovaizdyje, vienaip ar kitaip susiję. Kuriu pasaką, tai tikrai ne dokumentika. Tai artimiau mano vaizduotei, taip pat tam, ką sugebėjau įamžinti viename kadre – lyg jos įrodymai. Nėra taip svarbu, ar viskas, ką vaizduoju Nidoje, yra tiesa, bet taip čia praleidau laiką. Labai laukiu rytojaus renginio, kai kiti apsilankys mano studijoje. Įdomu, ką jie pasakys. Be to, kelias dienas normaliai nekalbėjau su žmonėmis (juokiasi).

Tai graži prieiga šiai specifinei vietai, labai aiškiai besikeičiančiai mainantis sezonams. Žiemą ar tiesiog ne sezono metu ji gali pasirodyti kaip labai nuošali vieta, žmonių čia ne itin daug, nors, žinoma, vietinių gyventojų yra visus metus. Dabar įdomus laikotarpis, pasižymintis kaita ir judėjimu link to meto, kai ši vieta būna beveik perpildyta.

Atvykau iš Slovėnijos, kur jau kurį laiką gyvenu ir kur gamta taip pat labai graži. Bet daugumoje vietų Nidoje, kurias aplankiau, buvau vienas. Manau, šiandien tai itin ypatingas jausmas – išties gali pradėti mėgautis vienatve. Taip pat ši vieta turi savo charakterį. Noriu jos paklausti: „Kaip tu jautiesi dabar ir kaip – vidury liepos? Man tavęs gaila, bet džiaugiuosi, kad sutikau tave dabar.“ Nesakau, kad turistai atvažiuoja tik tam, kad šią vietą išnaudotų. Bet kažkokiu būdu ji gali sukelti tokius skirtingus jausmus. Pavyzdžiui, prieš mūsų pokalbį buvau miške ir atrodė, kad jūra šiandien ošia garsiau. Galėjau tai pajausti. Šiandien ji garsesnė ir nežinau, kodėl. Tuomet dienoraštyje užrašiau, kad galbūt ji žino, jog šį savaitgalį prasideda vasaros sezonas. Ji į tai reaguoja. Atrodo, kad radau naują draugę, ir šįkart tai ši vieta.

Paminėjote rašymą. Ar rašote tik dienoraštį, ar planuojate šiuos užrašus įtraukti į savo projekto pristatymą rugsėjo mėnesį?

Šiuo metu per daug apie tai negalvojau. Galbūt panaudosiu juos, galbūt ne. Bet man tai svarbi proceso dalis. Aš medituoju, vaikštau gamtoje. Čia nuolat vyksta dialogas. Negaliu visko prisiminti. Jei nefotografuoju, tuomet rašau dienoraštį. Kaip ir nuotraukos, taip ir užrašai yra kažko žymės. Naudoju skirtingus išraiškos būdus.

Mano ankstesnė knyga apie Kurdistaną buvo sudaryta iš dviejų dalių: viena buvo mano dienoraštis, tik tekstai iš jo; kita – fotoknyga. Tai man įprasta jau kurį laiką. Aš pasakotojas, ne tik fotografas, ir noriu išreikšti daug jausmų. Kartais tą lengviau padaryti fotografijomis, kartais – tekstu.

Apibūdinote save kaip pasakotoją. Kai žiūrėjau į kitus jūsų ciklus, mačiau daug labai skirtingų subjektų. Dabar fotografuojate Nidą ir jos užkulisius, prieš tai fiksavote Liublianos dragosceną, taip pat buvote Kurdistane, kur fotografavote psichiatrinės ligoninės pacientus, ir t. t. Kaip pasirenkate subjektus savo nuotraukoms? Kaip atrandate jų istorijas?

Studijavau Prahoje, esu iš Taivano, tačiau dabar gyvenu Europoje. Aš pats esu migrantas. Nors turiu šeimą, dvi dukras ir įsikūriau Slovėnijoje, niekad neatrodysiu kaip tipinis europietis. Dėl to man lengva suprasti marginalizuojamus žmones.

Prahoje mano pirmas ilgas fotopasakojimas buvo apie benamius. Matydavau juos netoli fakulteto, kuriame mokiausi, ar kur nors keliaudamas. Tuomet buvau studentas, todėl lengviausia buvo keliauti naktiniais autobusais. Ir kiekvienąsyk, kai pasiekdavau naują miestą Europoje, pirmas mano sutiktas žmogus būdavo benamis. Aš tiesiog galiu suprasti žmones, gyvenančius paribiuose. Nidoje irgi nėjau į restoranus, bet aplankiau daug griuvėsių.

Įprastai žmonės baiminasi eiti į tokias vietas ar bendrauti su žmonėmis, kurie skiriasi nuo jų. Bet kai sužinai jų vardus, viskas pasikeičia. Manau, mano privilegija, kad esu fotografas ir nuolat ieškau pasakojimų ir žmonių. Tai atveria daug durų. Tu gali stovėti prieš visiškai nepažįstamą žmogų, bet jausti tiek daug empatijos. Suvoki ne tik tai, kokie esame skirtingi, bet ir tai, kokie panašūs.

Dėl fotografijos nuolat klajoju ir bandau išlikti atviras. Kartais ne aš stengiuosi ir ieškau pasakojimų, bet jie patys mane suranda. Dažniausiai tokia ir yra mano prieiga. Nenoriu būti per daug įkyrus, turiu būti įsitikinęs, kad žmogus jaučiasi patogiai ir manimi pakankamai pasitiki, kad galėtume dirbti kartu.

Kadangi daugiausia fotografuojate žmones, ar bandote su jais užmegzti draugystę ar kokį nors ryšį, prieš įtraukdamas į savo projektus? Galbūt šiuo atveju, Nidoje, tai padaryti kiek sunkiau – čia esate tokį trumpą laiko tarpą. Bet kaip tai vyksta įprastai?

Dažniausiai visi mano projektai lieka nebaigti. Dabar prisiminiau, kad tą patį sakė ir tapytojas Edvardas. Rodžiau į vieną milžinišką portretą ir Edvardas pasakė, kad jis nebaigtas. Ir kartojo lygiai tą patį, kai rodžiau į visus kitus jo darbus.

Aš pats pasirenku, prie kokių projektų dirbti. Už manęs nesislepia joks redaktorius: „Labas, nuvyk ten ir parnešk man pasakojimą po trijų keturių dienų ar savaitės.“ Nesu kaip tie fotografai, dirbantys tokiuose žurnaluose kaip „National Geographic“. Nenoriu būti suprastas neteisingai, jie yra profesionalai, bet gauna ir užduočių. O aš išsiilgstu pasakojimų. Tad niekada į tą, kurį fotografuoju, nežiūriu tik kaip į kažką savo nuotraukoje – aš noriu susipažinti su juo lyg su nauju draugu. Visada jaučiu, kad kiekvienas žmogus duoda kažką naujo. Tai abipusis ryšys.

Šiais laikais daug kalbame apie dirbtinį intelektą ar jo sugeneruotus vaizdus. Manau, kai ko neįmanoma pakeisti, tai labai tikra ir gyva. Tai – santykiai tarp žmonių, o būtent jie man labiausiai ir patinka. Svarbiausia – ne fotografija, o tai, kas vyksta tarp tavęs ir kito žmogaus. Todėl man svarbu, kad žmogus jaustųsi patogiai, fotografuodamas visada išlaikau pagarbą. Prioritetu visada išliks žmogus, o visa kita – tik antroje vietoje.

Užsiminėte apie dirbtinį intelektą ir greitą vaizdų srautą. Naudoti fotografiją lėtam stebėjimui ir tam, kad užmegztumėte santykį su aplinka bei kitais žmonėmis, – gražus gestas.

Čia taip pat atsivežiau savo „Hasselblad“ juostinį fotoaparatą. Manau, Nidai jis idealiai tinka. Įprastai fotografuodamas žmones laikau jį rankose, niekada nenaudoju trikojo. Bet čia, fiksuodamas kraštovaizdį, galiu savo fotoaparatą palikti ant trikojo ir padaryti vos vieną ar du kadrus per dieną. Tada dar pasivaikščioju miške, pasižiūriu į tuos vaizdus antrą, trečią, ketvirtą, net penktą kartą. Šiais laikais tai didžiulė prabanga. Tikiuosi, kad šis intymumas matomas ir nuotraukoje. Neskubėdamas žvelgiu antrą kartą bei vėl stebiu ir išgvenu skirtingus jausmus. Kadangi aplinka čia tokia ypatinga, ji leidžia sulėtėti, ir pradedi pastebėti tai, ko prieš tai nematei.

Atrodo, po pirmos savaitės, praleistos čia, Tomo Mano muziejuje vyko koncertas. Nuėjome ten su kitu menininku iš rezidencijos. Buvau šokiruotas, nes prisirinko pilna salė, mes sėdėjome beveik paskutinėje eilėje. Galėjau matyti visą publiką tik iš nugarų, daugiausia buvo senyvo amžiaus moterų.

Praleidęs čia savaitę, pradėjau pastebėti dalykus, į kuriuos mieste nekreipiau tiek daug dėmesio. Pavyzdžiui, plaukų tekstūrą, kaklo raumenis ar musę ant lango. Kai susiduri su tokia gryna gamta, atrandi tuos dingusius gebėjimus, tam tikra prasme tampi jautresnis. Tai labai geras jausmas – ne tik kaip fotografui, bet ir kaip žmogui.