Kai fotografija tampa archyvu

Šiuolaikiniame dokumentiniame kine fotografija vis dažniau tampa ne tik vaizdu, kurį reikia parodyti, bet ir medžiaga, iš kurios kuriamas pats filmo pasakojimas. Archyvinės fotografijos leidžia sugrįžti į praeitį, tačiau kartu jos primena, kad praeitis niekada negrįžta visa. Išlieka tik fragmentai – kadrai, veidai, vietos, daiktai ir žvilgsniai.

Šią fotografijos kaip archyvo funkciją skirtingais būdais galima stebėti dviejuose filmuose – Aušros Lukošiūnienės „Pra/rasti pasauliai“ ir filme „Libuše“. Abu kūriniai remiasi fotografiniu vaizdu ir praeities medžiaga, tačiau jų santykis su archyvu skiriasi. „Pra/rasti pasauliai“ fotografiją pasitelkia kaip prarasto pasaulio pėdsaką, o „Libuše“ kūrėjus labiau domina žmogaus pėdsakas archyve.

Būtent tarp šių dviejų pozicijų atsiveria įdomus klausimas: ką iš tikrųjų gali papasakoti fotografija apie tai, ko nebėra?

„Pra/rasti pasauliai“: fotografija po pasaulio

Aušros Lukošiūnienės filmas „Pra/rasti pasauliai“ pasakoja apie fotografą Raimundą Urboną (1963–1999), tačiau jo centre nėra įprastas fotografo biografijos pasakojimas. Urbonas filme pasirodo pirmiausia per savo fotografijas – per vaizdus, kuriuose užfiksuotos vietos, kraštovaizdžiai ir žmonių gyvenimo pėdsakai.

Ypač svarbi Urbono fotografijų dalis susijusi su Rytų Prūsija ir dabartine Kaliningrado sritimi. Tai erdvė, kurioje istorija paliko ypač daug tuštumų. Buvę miestai, pastatai ir gyvenvietės patyrė politinius bei demografinius pokyčius, todėl fotografija čia tampa ne tiek dabarties dokumentu, kiek išnykusio pasaulio liudijimu.

Urbonas fotografuoja tai, kas dar yra, tačiau jo kadruose nuolat jaučiamas tai, ko nebėra.

Šis paradoksas yra esminis. Fotografija fiksuoja esamą akimirką, bet laikui bėgant tas pats vaizdas tampa praeities dokumentu. Tai, kas fotografo akiai buvo dabartis, vėliau tampa istorija. Todėl žiūrėdami į Urbono fotografijas šiandien matome du laikus vienu metu. Matome fotografo užfiksuotą vietą ir kartu suvokiame, kad ši vieta jau priklauso kitam pasauliui.

Filmas šį santykį dar labiau sustiprina sugretindamas archyvines fotografijas su dabarties vaizdais. Fotografija ir kino kamera žiūri į tą pačią arba panašią erdvę skirtingais laiko momentais. Tarp jų atsiranda tarpas, kurio neįmanoma užpildyti.

Būtent tas tarpas ir tampa filmo tema.

„Libuše“: kai archyvas tampa žmogaus portretu

„Libuše“ fotografijos archyvas veikia kiek kitaip. Čia svarbiausia ne išnykusi teritorija, o žmogus, kurį bandoma pažinti iš likusių vaizdų ir dokumentų.

Tai keičia patį fotografijos suvokimą. Jeigu Urbono fotografijoje svarbiausia yra vieta ir jos istorinis nykimas, „Libuše“ fotografija tampa savotišku portreto pratęsimu. Archyvinis kadras nėra tik įrodymas, kad žmogus egzistavo. Jis tampa klausimu: kas buvo šis žmogus ir kiek apie jį iš tikrųjų galime sužinoti iš jo atvaizdų?

Čia fotografija ima veikti kaip detektyvinė medžiaga. Kiekvienas vaizdas gali būti užuomina. Veidas, aplinka, gestas, drabužiai ar net fotografijos datavimas gali padėti rekonstruoti praeitį. Tačiau kartu kiekvienas kadras turi savo ribas. Fotografija parodo, bet nepaaiškina. Šiuo požiūriu „Libuše“ artėja prie vadinamojo archyvinio kino – filmo, kuriame pasakojimas kuriamas ne tik filmuojant dabartį, bet ir tyrinėjant jau egzistuojančią vaizdinę medžiagą. Čia atsiranda svarbi abejonė: ar archyvas leidžia iš tikrųjų pažinti žmogų, ar tik sukuria jo vaizdinį?

Du fotografijos archyvai

Šių filmų sugretinimas leidžia pastebėti du skirtingus fotografijos archyvo veikimo būdus. „Pra/rasti pasauliai“ archyvas yra erdvinis. Urbono fotografijos saugo vietas. Jos liudija kraštovaizdžius, pastatus, gyvenimo fragmentus ir istorinius sluoksnius.

„Libuše“ archyvas yra labiau asmeninis. Fotografija padeda ieškoti žmogaus, jo gyvenimo istorijos ir santykio su kitais.

Tačiau abiem atvejais fotografija atlieka tą pačią pagrindinę funkciją – ji tampa tarpininku tarp dabarties ir to, ko dabartis jau nebegali tiesiogiai patirti.

Fotografija čia nėra langas į praeitį. Ji yra praeities fragmentas.

Šis skirtumas labai svarbus. Žiūrėdami į archyvinę fotografiją dažnai elgiamės taip, lyg ji būtų tiesioginis praeities įrodymas. Tačiau fotografija visada yra pasirinkimas. Kažkas pasirinko, kur stovėti, ką fotografuoti, kada paspausti mygtuką ir ko į kadrą neįtraukti. Todėl archyvas niekada nėra visa praeitis. Jis yra viena iš galimų jos versijų.

Fotografija prieš kiną

Abu filmai taip pat įdomūs tuo, kad fotografija juose susiduria su kino galimybe rodyti laiką.

Fotografija sustabdo. Kinas juda. Tačiau „Pra/rasti pasauliai“ ir „Libuše“ šią logiką iš dalies apverčia. Kinas tampa priemone sustabdyti žvilgsnį į fotografiją. Užuot tiesiog rodęs judančius vaizdus, filmas leidžia ilgiau išbūti su fotografiniu kadru.

Tai ypač svarbu šiandien, kai vaizdai vartojami nepaprastai greitai. Archyvinė fotografija reikalauja kitokio žiūrėjimo – lėtesnio, atidesnio, tyrinėjančio.

„Pra/rasti pasauliai“ šį lėtumą naudoja tam, kad pajustume nykstantį kraštovaizdį. „Libuše“ jis reikalingas tam, kad iš fotografijos būtų galima ištraukti žmogaus istoriją.

Vienu atveju žiūrime į vietą. Kitu – į žmogų. Tačiau abiem atvejais iš tikrųjų žiūrime į laiką.

Kas lieka iš žmogaus ir pasaulio?

Šių filmų palyginimas galiausiai veda prie platesnio klausimo apie fotografijos paskirtį. Kodėl fotografuojame? Vienas atsakymas būtų paprastas – tam, kad išsaugotume tai, ką matome. Tačiau šie filmai rodo, kad fotografijos vertė dažnai išryškėja tik tada, kai fotografuojamo dalyko nebėra.

Raimundo Urbono fotografijos šiandien svarbios todėl, kad leidžia pažvelgti į pasaulį, kuris pasikeitė. „Libuše“ archyvas svarbus todėl, kad iš išlikusių vaizdų leidžia bandyti rekonstruoti žmogų. Taigi fotografija ne tiek sustabdo laiką, kiek sukuria galimybę prie jo sugrįžti.

Tačiau sugrįžimas niekada nėra pilnas. Mes negalime sugrąžinti nei Urbono fotografuoto pasaulio, nei praeities žmogaus. Galime tik žiūrėti į jų atvaizdus ir bandyti suprasti, ką jie mums sako šiandien.

Fotografija kaip neišbaigtas pasakojimas

Būtent todėl abu filmai įdomūs ne tik kaip dokumentiniai pasakojimai, bet ir kaip skirtingi svarstymai apie fotografijos mediją.

„Pra/rasti pasauliai“ rodo fotografiją kaip išnykusio pasaulio archyvą. Urbono kadruose lieka vietos, kurių istorija jau pasikeitusi arba kurių nebegalima patirti taip, kaip jas patyrė fotografas.

„Libuše“ fotografija tampa žmogaus archyvu – bandymu iš likusių vaizdų suprasti asmenį, jo gyvenimą ir laiką. Tarp šių dviejų filmų atsiranda bendra mintis: fotografija niekada neišsaugo praeities visiškai. Ji išsaugo tik fragmentą. Tačiau kartais vieno fragmento pakanka, kad pradėtume klausti. Kas buvo už kadro? Kas nutiko fotografuojamam žmogui? Kaip pasikeitė ši vieta? Ką fotografas matė, ko mes šiandien nebematome?

Ir galbūt būtent šie klausimai yra svarbesni už bet kokį galutinį atsakymą. Nes fotografijos galia slypi ne tame, kad ji mums grąžina praeitį, o tame, kad ji neleidžia mums pamiršti, jog tos praeities nebėra.

„Pra/rasti pasauliai“ ir „Libuše“ tokiu būdu tampa dviem skirtingais keliais į tą pačią teritoriją – fotografijos archyvą. Viename jo gale yra prarastas pasaulis, kitame – praeities žmogus. O tarp jų lieka fotografija: ne kaip užbaigtas atsakymas, bet kaip pėdsakas, kurį dar galima perskaityti.