Fotografija yra kur kas daugiau nei menas

Berlyne gyvenantis menininkas ir kuratorius Joachimas Schmidas geriausiai žinomas dėl savo unikalaus požiūrio į fotografiją. Fotografijos teorijos diskurse jis išsiskiria keliomis idėjomis, kurios tarsi sudrebino šios medijos pasaulį. Meninėje praktikoje jis naudoja vaizdus, rastus socialinėse medijose, laikraščiuose, atvirukuose ir t. t., kuriuos pateikia be jokio papildomo konteksto. Lietuvos fotomenininkų sąjungoje šiuo metu eksponuojami jo darbai iš serijos „Bilderbuch“ (2011–). Šia proga kviečiame skaityti interviu su menininku, kurio mintys apie šiandieninę fotografiją išsiskiria netikėtomis filosofinėmis įžvalgomis bei giliu turiniu.

Savo karjerą pradėjote kaip menotyrininkas laikraštyje „Fotokritik“ 1987 m., vėliau ėmėte kurti ir pats. Kodėl iš pradžių susidomėjote menu?

Tiesą pasakius, kad noriu tapti menininku, supratau būdamas šešiolikos. Šeima tokio mano sprendimo nepalaikė ir, kadangi priklausiau nuo jų, priėmėme bendrą sprendimą: įstojau į grafinio dizaino specialybę, nes su ja „galima išgyventi“. Tačiau greitai supratau, kad nebūsiu grafikos dizaineris. Susidomėjau fotografija ir suvokiau, kad kur kas labiau norėčiau tapti šios medijos menininku. Kuo ilgiau ja domėjausi, tuo daugiau klausimų kilo: kas tai yra ir kokios yra alternatyvos? Labai daug skaičiau, tad galima sakyti, kad esu savamokslis. Taigi po kurio laiko, stengdamasis suprasti apie fotografiją daugiau, pradėjau rašyti. Ir nors tai pristabdė mano meninę praktiką, su kiekvienu tekstu supratau, kad nuotraukos yra kur kas stipresnės nei tekstas ir niekada neįmanoma suvokti vaizdo iki galo.

Kaip priėjote prie šiandieninių idėjų?

Po kurio laiko mano dėmesį patraukė tai, kas vyksta už galerijos. Be abejo, vertėtų paminėti, kad tada tai buvo absoliučiai kitas pasaulis ir mes turėjome nedaug meninės veiklos galerijose pasirinkimo. Nepaisant to, kad kai kuriems vis dar buvo sudėtinga suvokti, kad fotografija yra menas, aš maniau, kad fotografija yra kur kas daugiau nei menas. Šios medijos ypatinga jėga yra tame, kad kiekvienas vaizdas gali reikšti įvairius dalykus skirtinguose kontekstuose. Taigi palaipsniui pradėjau naudoti rastą medžiagą ir naudoti ją tokią, kokia ji yra.

Tačiau juk ir šiandien kai kurie stengiasi atskirti meninę fotografiją nuo, tarkim, komercinės arba kardinaliai atriboti fotografiją nuo kitų žanrų.

Viskas priklauso nuo konteksto. Tą akimirką, kai aš įnešu fotografiją pro galerijos duris, ji tampa menu. Manau, dominuojantis fotografijos bruožas yra tai, kad būtent ši medija beveik automatiškai kalba apie mūsų realybę. Kitaip tariant, ji glaudžiai susieta su mus supančiais įvykiais. Fotografija, kaip ir paveikslas, gali sukurti savo pasaulį, bet tai vis tiek bus susiję su tuo, kas vyksta priešais objektyvą. Ši savybė sukuria unikalų santykį tarp to, kas yra už nuotraukos, ir tarp to, kas vaizduojama. Pažvelgę į ankstesnius amžius ir prisiminę fotografijos sukūrimą, pamatytume visai kitokį pasaulio vaizdavimą. Šiandien mes to nebeturime, priešingai – fotografija tapo tapo mūsų kasdienybės dalimi, tarytum artefaktu.

2012 m. išleistame „Bilderbuch“ albume viena nuotrauka atkreipė mano dėmesį. Juodame fone iš laikraščio iškarpų vaizduojamas sudėliotas žodis „Prašau, nesustokite fotografuoti“. Šiandien tai skamba gana juokingai, nes ir pats minite, kad tai yra mūsų pasaulio dalis, be to, daugelio plačiai naudojamų socialinių medijų pagrindas yra vaizdai. Kita vertus, 2017 m. tos pačios serijos publikacijoje šios nuotraukos nebėra. Kodėl taip nusprendėte?

Šią nuotrauką pasirinkau, nes viename spaudos fotografijos konkurse pirmąją vietą laimėjo kūrinys iš „Google Street View“. Tuomet pagalvojau: „Palaukite, juk jūs turite fotografuoti, o ne daryti mano darbą!“ Tai, be abejo, buvo pokštas, bet kartu norėjau žmones priversti daugiau mąstyti.

Žvelgiant į antrąjį „Bilderbuch“ leidimą, iškart susidaro tuštumos įspūdis. Net publikuojamos nuotraukos užima tik mažą balto lapo dalį. Kodėl taip nusprendėte?

Kūriau nesibaigiančią fotografijų tėkmę, bet kartu norėjau parodyti, kad jos visos yra išskirtinės „esybės“. Panašiai kaip sakinyje: kiekviena nuotrauka yra žodis, o tarp žodžių dedami tarpai.

Tiesą pasakius, jau leisdamas pirmąjį albumą žinojau, kad bus ir antras, nes norėjau perdėlioti vaizdus. Taigi antrajame leidinyje panaudojau beveik visus vaizdus iš pirmojo ir dar pridėjau maždaug 20 naujų. Norėjau parodyti, kad kiekvienas vaizdas turi tam tikrą pasakojimą, o kartu jie reiškia kai ką daugiau, bet tai laikina, todėl atsirado balti tarpai, be to, kiekviena nuotrauka spausdinta skirtingame puslapyje. Noriu suteikti kitą prasmę vaizdams, su kuriais susiduriame kasdien. Taip pat mane domina „panaudoti“ vaizdai, nes, žinote, kaupiu nuotraukas jau beveik 40 metų. Iš kur paimti (ar kokiame kontekste naudoti) kai kurie vaizdai, jau nepamenu, todėl šios serijos suvokimas priklauso ir nuo žiūrovo amžiaus. Juk dabartinis 50-metis greičiausiai atpažins kai kuriuos reginius, kurių nesupras dabartinis 30-metis, ir atvirkščiai. Kitaip tariant, mano serija siūlo skirtingą priėjimą prie kūrinių, kuris priklauso nuo kiekvieno žmogaus asmeniškai.

Kadangi jau ilgą laiką renkate nuotraukas, greičiausiai jas rūšiuojate pagal tam tikrą sistemą. Koks jūsų santykis su archyvu?

Dirbdamas tu neišvengiamai priklausai nuo turimos medžiagos. Taigi, visų pirma, turi nuotraukas turėti vienoje vietoje – tai sukuria tam tikrą archyvą (ar kolekciją). Tiesa, naudoju tik mažą dalį savo sukauptų vaizdų. Nesu suinteresuotas darbų savintis, man vertingesnė atrodo pati kolekcija, kurią iš jų padarau. Taip pat mane žavi atspaudas. Nežinau, kaip viskas prasidėjo, bet man patinka „panaudoti vaizdai“ ir jei dabar pasiūlytumėte fotografijos atspaudą arba prastai atspausdintą laikraščio nuotrauką, greičiausiai pasirinkčiau pastarąją, nes pats daugkartinio naudojimo procesas sukuria prasmių daugiasluoksniškumą. Jei pažiūrėjus bendriau, fotografija yra spausdinimo kultūros dalis, net jei šiuo metu išgyvena skaitmenizavimo ir vienkartiškumo pavojų.

Kokią vietą užima archyvai ir kolekcijos muziejuose ir panašiose institucijose?

Muziejai nėra archyvai, jie – kolekcijos. Pažvelgę į archyvo istoriją suprantame, kad jis reikalingas kaip institucija įvairiausiems teisiniams dokumentams rinkti. Kitaip tariant, viskas, kas reguliuoja žmonių socialinį gyvenimą, yra saugoma archyve.

Kiekviena kolekcija turi tam tikrą pagrindinę giją. Pavyzdžiui, muziejaus tikslas yra kaupti geriausius meninės kūrybos pavyzdžius ir juos saugoti ateities kartoms. Svarbu yra tai, kad jie atspindi visuomenės pokyčius. Maždaug iki XVIII a. kolekcijas sudarė išskirtinai vien religiniai vaizdai ar feodalinės santvarkos reprezentaciniai darbai, tačiau kai šis pasaulis sugriuvo, buvo nutapyta palyginti mažai aukštuomenės šeimų portretų. Nauja visuomenės dalis „įžengė“ į kanoną ir jėgos struktūras. Taip darbininkų klasė pradėjo kolekcionuoti ir dovanoti kūrinius muziejams. Dabar mes ir vėl su tuo susiduriame: yra tam tikrų etninių grupių, moterų, skirtingų orientacijų žmonių, kurie nebuvo įtraukti. Mūsų visuomenė pasikeitė, ir mes juos įtraukiame. Ateityje tai ir vėl keisis.

 Grįžtame prie kūrybos. Ar keitėsi žiūrovų nuomonė apie jūsų kūrinius?

Be abejo. Kai pradėjau kurti naudodamas rastus vaizdus, beveik niekam tai neatrodė pakankamai įdomu eksponuoti, nes tuo metu (1990 m. viduryje–pabaigoje) fotografijos pasaulis mąstė, kas išvis yra ta fotografija. Kai kurie žmonės man net sakė, kad tai, ką darau, negali būti vadinama fotografija. Šiandien suvokimas kardinaliai pasikeitė, niekas nebeklausia, ar fotografija yra menas.

Šiandien fotografija yra laikoma vienu iš bendravimo įrankių. Ar sutiktumėte, kad „Bilderbuch“ serija provokuoja žiūrovą vaizdus pateikiant be jokio konteksto?

Tai, kas vyksta, manau, yra glaudžiai susiję su tuo, ką sakėte apie socialines medijas. Jei kalbėtume su ankstesne karta apie momentinę fotografiją, pagrindinė naudojama sąvoka greičiausiai būtų atmintis. Buvo suvokiama, kad „mes kuriame nuotraukas, brėždami nuorodas ateičiai, taip fiksuojame savo asmeninių gyvenimų, savo šeimų ir t. t. pėdsakus“. Toks mąstymas išnyko. Fotografuojant niekas nebegalvoja apie ateitį. Vaizdai fiksuojami tik akimirkai ir daugelis jų niekada nebus vėl pamatyti. Net jei nuotraukos yra kažkur talpinamos, niekas į jas nebežiūrės, nes kiekvienas iš mūsų turi šimtus tūkstančių vaizdų savo diskuose. Manau, čia yra kertinis momentas, nes tai pakeitė mūsų visų požiūrį į fotografiją. Gerai, galbūt ne visų, bet bent tų, kurie dalyvauja moderniame pasaulyje, nes pusė mūsų populiacijos tokių galimybių neturi. Mūsų požiūris į laiką ir atmintį kardinaliai pasikeitė, ir tai tapo priežastimi daryti tokias parodas kaip ši, kur atsiranda priežastis sustoti. Noriu tai išsaugoti. Galbūt ne amžinai, bet bent kuriam laikui.