Aktorius su fotoaparatu
Nagrinėjant kino ir fotografijos samplaiką būtų nedovanotina nepaminėti vienos svarbios lietuviškos pavardės – kino ir teatro aktoriaus, fotografo Juozo Budraičio. Jo sukauptame archyve – svarbūs lietuviškojo kinematografinio palikimo momentai, įamžinti daugiausia 1970–1990 metais. Menininkas aktyviai fiksavo filmavimo aikštelių kulisus, ten tvyrančią atmosferą ir jį supančius kolegas.
2012 m. „Prospekto“ galerijoje pristatyta autoriaus paroda „Mano kinas“, 2015 m. pasirodė knyga „Mano kinas. Pasaulis, kuris priklausė vyrams“, kurios bendraautorė – menotyrininkė, fotografijos tyrėja Margarita Matulytė.
Šiandien su J. Budraičiu kalbamės apie netikėtai fotografijai užgimusią meilę, poreikį sustabdyti akimirką, (ne)egzistuojančius tabu ir temas, kurių reikia ieškoti, kai kino nebelieka.
Visų pirma, norėčiau jūsų paklausti, kuo ir kada jus sudomino fotografija? Kada supratote, kad jau „reikia“ fotografuoti, ar tai buvo labiau netikėtas atradimas jūsų gyvenime?
Turbūt netikėtas – gal fotografija netikėtai atėjo į tą mano būvį. Dar vaikystėj, kai man buvo gal dvylika ar penkiolika metų, buvo toks rusiškas aparatas, 6×6 cm kadro, „Lubitel“. Nuotraukytės mažos išeidavo, bet buvo labai daug džiaugsmo! Suradau būdą, kaip kažką atvaizduot. Daugiausia fotografavau namiškius.
Kai jau buvau tą fotografavimo malonumą atradęs, nuėjau į Švėkšnos buitinį aptarnavimą, kur buvo fotoateljė. Ten dirbo toks senas fotografas (na, tuomet jis buvo jaunas, bet man atrodė senas) – jis fotografuodavo laidotuves, vestuves, įvairias šventes. Priėmė mane kaip mokinį, juodadarbį – plaut nuotraukas. Paskui patikėjo ir fiksavimą, bet toliau fiksavimo taip ir nenuėjome, nes pradėjau jį kritikuot – mano tuometiniu supratimu, jis nekūrybiškai žiūrėjo į fotografiją, labai nuobodžiai fotografuodavo vienodais standartais visas tas vestuves. Pastato dviese, paskui visą giminaičių grupę, ir viskas. Laidotuves taip pat – prie karsto, bažnyčioj, išnešant ir prie kapinių. Ateidavo pas jį į ateljė fotografuotis ir šeimos. Pasiūliau pagyvint – vis tiktai žmonės yra įvairūs – vieni linksmesni, kiti liūdnesni. O jam labai nepatiko ta kritika ir jis manęs atsisakė. Bet pabaigai paprašiau, kad jis prie savo aparato atsistotų (tuomet pas jį buvo, turbūt, „Moskva“ fotoaparatas su dumplėmis). Jį pastačiau su tokia kepe, nufotografavau ir išėjau atsisveikinęs. Daugiau jo likimu nesidomėjau.
Tada dirbau Klaipėdoj ir apie fotografiją nebuvo net minties, nes reikėjo užsidirbt pragyvenimui. Tačiau išvažiavus į kariuomenę, kažkas pasisiūlė pirkti fotoaparatą „Zenit“ – kainavo pigiai ir aš, daug nesvarstęs, jį įsigijau. Man teko su juo ten gerokai pasitrainioti, kariuomenėj savo draugus, kolegas fotografuojant.
Įstojęs į universitetą, parsivežiau „Zenitą“ į Vilnių. Fotografavau savo draugus, studentus bendrabuty, giminaičius – tuomet jau fotoaparatas negulėdavo laisvas, niekam nereikalingas. Visą laiką kažką fotografuodavau.
Paskui patekau į kiną. Kine a. a. Audrius Zavadskis tuo metu dirbo operatoriaus asistentu, bet labai daug fotografavo. Pamačius, kad Audrius fotografuoja, mes pradėjome bendrauti, susibičiuliavome ir taip jis užkrėtė mane iš naujo. Vėl paėmiau tą „Zenitą“.
Pirmo filmo „Niekas nenorėjo mirti“ aikštelėj dar nefotografavau, bet per antrą filmą „Mergina juodais rūbais“, kai dirbau Estijoj, tą dariau jau gan aktyviai. Tada pamažu bandžiau atsirinkti, ką fotografuoti – pradėjau sąmoningai galvot, kaip padaryt geresnę kompoziciją, kadro išraišką. Nuo to laiko prasidėjo toks, sakyčiau, sąmoningas bendravimas su fotografija.
Vėliau iš Algimanto Kunčiaus nusipirkau seną „Leiką“ – su ja ir „šaudžiau“ visą laiką, kol atsirado skaitmeninė fotografija – ilgai jai priešinausi, bet greitis galiausiai mane sudomino. Nors juostinių fotoaparatų magija man išliko labai svarbi – jau turėdamas skaitmeninį fotoaparatą, dar bandydavau pats ryškinti, pats spausdint, bet kinas vis intensyviau atėjo į gyvenimą ir, aišku, laiko tiems visiems reikalams neužtekdavo. Dažniau būdavau filmavimo aikštelėse nei namie.
Iš kitos pusės, pradėjęs fotografuoti skaitmeniniu fotoaparatu, aš praradau kadro pojūtį. Jau nebemačiau jo, vien tiktai su „Leikute“ pagaudavau savo kampą, ir mane jis tenkino. Paroda „Mano kinas“ buvo padaryta būtent iš juostos.
O šiaip man ne taip ir svarbu, kiek fotoaparatas techniškai pažengęs – užtenka ir kokio nors labai paprasto stikliuko, kad būtų galima kažką fotografuoti ir pagauti tą nuotaiką, kurios norisi. Turiu gerą „Sony“, bet jis didelis, jo įsidėt į kišenę nelabai gali… O aš pagal charakterį esu toks besivalkiojantis slampinėtojas. Vaikštau, žioplinėju kažkur ir norisi vis kartais fiksuot. Tai su telefonu fiksuoju, bet telefonas yra telefonas…
O ar filmuojate ką nors?
Nors aš pats kino žmogus, bet kažkodėl filmavimu neužsikrėčiau. Man geriau patinka fotografuoti, stabdyti akimirką.
Ar galima teigti, kad kokybė jums yra labiau antraeilis dalykas, svarbiau pagauti momentą?
Taip, svarbu sugriebti nuotaiką, atmosferą. Įkėliau į feisbuką peizažų, tai žmogus sako, kad jie liūdni. Na o ką padaryti? Liūdna Lietuvos padangė arba mano akis liūdna, aš nežinau. Pasiilgstu tų senų trobelių, vienkiemių – plačioj padangėj jie atrodo tokie vieniši. Iškart įsivaizduoji, kaip ten vyksta gyvenimas, kaip viskas juda – malkom pasikuria, verda kažką valgyt, dūmelis pro kaminą sklinda… Tokie peizažai labai veikia mane patį, visada juos medžioju. Kitiems galbūt jie visai neįdomūs, o man gražu.
Būna, kad sąmoningai režisuojate vaizdą ar visgi dažniau atvaizdai gimsta spontaniškai – iš emocijos, atmosferos?
Kai „pasigaunu“ kokią aktorę ir fotografuoju portretą, kartais bandau ir režisuoti, pasukti šviesą vienaip ar kitaip. Bet vis tiek ieškau kiekviename veide, išraiškoj dramos.
Iš esmės aš vis dėlto labiau mėgstu užklupti iš netyčių – žmones, kurie visiškai nepasiruošę, kad juos fotografuos. Tai man įdomiau.
Išeina toks nesumeluotas vaizdas…
Taip, toks grynas vaizdas. Gal žmogui ne visada patinka – kiekvienas nori gražiau atrodyt, bet jeigu jau leidiesi fotografuojamas, tada viskas vyks mano nuožiūra, atsirinksiu tai, ką aš noriu. Jeigu dovanoju portretą, tai padarau kitaip, kaip jam labiau patinka – maždaug jaučiu.
Kaip manote, ar laikui bėgant keičiasi jūsų žvilgsnis per objektyvą, ar vis dėlto išlieka daugmaž panašus?
Anksčiau mano tema buvo kinas, kino aikštelė, kino žmonės. Bet ji išseko, nes šiais laikais kinas filmuojamas labai greitai, pamaina labai ilga ir darbo valandos visada intensyviai išnaudojamos. Ten nėra laiko sukiotis su fotoaparatu. Antra, daugelis prodiuserių reikalauja, kad niekas nefotografuotų. Tad šita tema iš karto atkrenta. O šiaip „pasigauti“ aktorių ir kur nors atskirai jį fotografuot man neįdomu – įdomiau, kai jis filmavimo aplinkoj, kai jaučiasi aikštelės atmosfera.
Lieka nebent galimybė fotografuoti po filmavimo, bet vėlgi, priklauso nuo to, koks prodiuseris – vienas gali pasakyt, kad fotografuot aikštelės negalima, personalą fotografuot apskritai uždrausta. Tad nelieka prasmės į aikštelę imt fotoaparato, nes jo vis tiek negalima naudoti.
Taip kino tema ir ištirpo. Iš pradžių labai jaudinausi, kad nerandu naujos. Po kurio laiko man susiformavo mintis, kad neverta blaškytis, ieškot kažkokios savo tiesos. Gyvenimas toks, koks yra aplink – tą aš ir fiksuoju, kas man artimiau širdies. O apie galutinį procesą – parodą – aš galvoju mažiausiai.
Ar jums kada nors yra kilusi mintis „čia yra geriausias mano kadras, geriau jau nebepadarysiu“?
Negaliu tuo pasigirti. Nesu profesionalas, kad galėčiau taip sakyti. Kai profesionalas dirba savo darbą, jis jaučia pakilimus, nuosmukius, atranda naujų temų. Paskui galiausiai ateina tam tikras amžius, kai jis sako: „Viskas, aš geriau jau nebepadarysiu.“ Man tokia mintis nekyla, nes aš prieš nieką nesu atsakingas. Esu tiesiog mėgėjas ir blaškausi su fotoaparatu šen bei ten.
Sakot, kad slampinėjat su fotoaparatu. Taigi ar sutiktumėte, kad tai tarsi jūsų gyvenimo vaizdinis dienoraštis?
Iš dalies. Kai Koršunovo teatre vaidinau „Paskutinėje Krepo juostoje“, vakarais grįždamas fotografuodavau ir buvau susigalvojęs tokią seriją „Krepas mieste“, „Krepas naktiniame Vilniuje“, „Krepas eina per miestą“. Ir dažniau pasitaikydavo tokių dalykų, kad serija kadrų susidarydavo tam tikrai nuotaikai, tam tikrai atmosferai.
O ar yra kokių nors temų, kurių jums atrodo, kad geriau neliesti nei kine, nei fotografijoje? Ar manote, kad jokių tabu apskritai neturėtų būti?
Na, man atrodo, kad jų nėra, tik kad šiais laikais fotografuoti žmogų ir jį paskui rodyti turbūt nelabai priimtina.
Taip, kaip anksčiau…
Taip, anksčiau nusitaikei su fotoaparatu, žmogus nusišypsojo ir viskas tvarkoj. Dabar gali pasakyt:
„Atsiprašau, kas tu toks? Kodėl tu mane fotkini?“ Vieną vasarą taip nudegiau Palangos pliaže. Matau – eina porelė, matyt, vakar vestuvės buvo, o šiandien išėjo prasivėdinti į pajūrį. Ji su balta ilga suknia, jis atsiraitojęs kelnes, su baltais marškiniais, juodom kelnėm. Jiedu eina tuščiam pliaže ir aš tik iš tolo „pafotkinau“, tada jis man sako: „O kodėl jūs mus fotkinat?“. Sakau: „Atsiprašau, jeigu norit, aš galiu ištrint.“ Na, bet nieko – man su pirštu pagrūmojo, nepaprašė ištrinti. Tada supratau, kad čia iš tiesų yra subtilus reikalas ir geriau nelįst. Atsimenu, kai Sutkus fotografuodavo, tai jis tik pribėgdavo, sau „takšt“, ir viskas. Aš ir tada negalėdavau prieit prie žmogaus ir taip atvirai jį fotografuot.
Dėl savo asmeninių dalykų?
Taip, grynai dėl asmeninių dalykų. Tarkim, Paryžiuje, kur tikrai visi objektyvą pamatę šypsosi (dabar galbūt jau ne, nežinau, bet 1977 m. visi šypsodavosi). Kadangi mano „Leikutė“ nereikalauja tam tikro fokusavimo, tai eidamas pro šalį nežiūrėdamas nufotografuodavau, nes jau žinodavau, kaip mano objektyvas formuoja. Tik pasirinkdavau maždaug vertikalų ar horizontalų vaizdą ir praeidamas nufotografuodavau. Bet nebuvo jokių skandalų, nė sykio neteko patirt, kad žmonėms tai būtų nepriimtina. Dabar baisoka man. Dabar vaiką kur nors šokinėjantį nufotografavęs gali užsitraukt labai daug bėdos. Sykį mačiau Lukiškių aikštėj, kaip tarp fontanų laksto vaikai, tai fotografavau juos kontražūru, todėl ten nesimato veidų, tiktai siluetai. Liko neryškios figūrėlės, bet nuotaiką galima pagauti.
Gaila, iš tiesų – jei ir anksčiau taip būtų buvę, mes neturėtume visos nuostabios reportažinės fotografijos, kurią turime šiandien. Juk Požerskis, Sutkus, Kunčius – visi taip fotografavo.
Tokios kaip jų fotografijos jau tikrai nebus, nes iš tiesų dabar visai kitas gyvenimas, kitas ritmas. Be to, visi dabar fotografuoja savo telefonais ir, žinot, visi labai kaprizingi, jeigu kažkas kitas pradeda fotografuot. Man dažnai pasitaiko, kad vis prašo – „ar galima kartu nusifotografuot?“ Prašom. Bet kad fotografuotų taip, kaip anksčiau, kai eidavai ir kažkas nufotografuoja, to beveik nebėra. Nebent renginy kokiam korespondentai fotografuoja – čia kas kita.
Anksčiau vaizdas gal turėjo daugiau svorio – kad ir juostiniu fotoaparatu fotografuojant, jis buvo labiau atrinktas, o dabar turime vaizdų jūrą.
Pirmiausia, tai fotografuojant ant juostos, pats renkiesi atsakingiau, nes juosta kainuoja. Darai kadrą, du, ir viskas, o su skaitmena prišaudai dešimt, penkiolika – ir nė vieno nelieka.
Atsimenu, kartą nuėjęs pas tapytoją Savicką, su juostiniu „Canon“ pasišvaisčiau po dirbtuvę ir taip pusantros juostos „iššaudžiau“. Šliurę jo nufotografavau, paletę, jį tapantį ar teptukus plaunantį. Paskui jis man paskambinęs sako, kad bus jo personalinė paroda Kaune ir norėtų mano fotoparodos. Sakau: „Maestro, nieko nebus – pusantros juostos išpleškinau per pusę valandos, tai gal vienas kadras ir bus koks nors arba du, bet ne daugiau. O visą parodą padaryt būtų nesąmonė.“ Bet jis užsispyrė – padaryk ir viskas.
Tuomet svarsčiau, kaip čia pasielgti. Nei popieriaus gero nebuvo, kai kurie likučiai jau labai pasenę. Tada pasibandymui nusprendžiau atspaust visus, kiek turiu, ant įvairaus formato popieriaus, nors kai kurių buvo ir skiautelės nuplėštos. Visus kadrus padariau, susirinkau ir galvoju, gal ir reikėtų juos parodyti, o ką – dar jeigu jisai taip prašo, reikalauja net. Tuomet parodos kuratoriui pasakiau, kad turiu ką parodyt – prašiau, jeigu galima, vatmano lapų, kad būtų galima į rėmelius įdėti ir dviem eilėm po dvidešimt sukabinti.
Paskui naktį grižęs iš Kauno man skambino Savickas ir sakė: „Ką tu čia man plepėjai – neturi, neturi – o visi subėgo žiūrėt tavo nuotraukų.“ Dėl to, kad visiems įdomu, kaip atrodo menininko buitis, jo dirbtuvė. Tai tarsi gyvas daiktas – perėjai tapybą ir gali pasižiūrėti: „Aha, taip atrodo jo teptukai…“ Būna štai tokių atsitikimų – iš „netyčia“ tampa „tyčia“.
