Šviesa kalba tyliai

Vilniaus fotografijos galerijoje eksponuojama bulgarų kilmės fotografo Boriso Taskovo personalinė paroda „Šviesos trupiniai“. Parodos pavadinimas iš karto nurodo pagrindinį autoriaus kūrybos motyvą – šviesą, kuri fotografijose tampa ne tik vaizdo kūrimo priemone, bet ir savotišku pasakojimo būdu. Pats fotografas teigia, kad fotografijos grožis slypi paprastume, o vienas šviesos blyksnis šešėlių telkinyje gali perteikti mintį ar nuotaiką. Ši mintis gana tiksliai apibūdina visą parodos atmosferą.

Pirmiausia dėmesį patraukia fotografijų santūrumas. Jose nėra daug ryškių įvykių ar dramatiškų scenų. Atrodo, kad fotografas sąmoningai renkasi tai, ko dažniausiai nepastebime – šviesos ir šešėlio pokyčius, atskiras detales, nuo pagrindinio veiksmo nutolusius žmones. Būtent dėl to fotografijos verčia žiūrovą sulėtėti ir įsižiūrėti. Tai nėra darbai, kuriuos galima greitai apžiūrėti ir iš karto pamiršti. Jų nuotaika atsiskleidžia palaipsniui.

Įdomu ir tai, kad Boris Taskov dirba analogine fotokamera, o savo darbus spausdina ant klasikinio sidabro želatinos popieriaus. Šis pasirinkimas suteikia fotografijoms materialumo ir tam tikro laiko pojūčio. Šiuolaikiniame pasaulyje, kuriame fotografuojama greitai ir didžiuliais kiekiais, analoginis procesas atrodo kaip sąmoningas atsiribojimas nuo skubėjimo. Fotografija čia tampa ne vien akimirkos užfiksavimu, bet kruopščiu pasaulio stebėjimu ir jo rinkimu „po gabalėlį“.

Taskovo kūrybą sunku priskirti vienai fotografijos krypčiai. Jo darbuose galima įžvelgti humanistinės ar psichologinės fotografijos bruožų, tačiau jis nėra vien tik žmogaus gyvenimo stebėtojas. Taip pat tai nėra tradicinė gatvės fotografija. Daug svarbesnės tampa šviesotamsos slinktys, ryškumo zonos ir erdvės, kuriose žmogus kartais atrodo tarsi antraeilis veikėjas. Toks pasirinkimas sukuria vienišumo įspūdį. Žmogus fotografijose nėra vaizduojamas kaip pagrindinis pasaulio centras – jis yra tik viena didesnės, tyliai egzistuojančios aplinkos dalis.

Ypač svarbi atrodo fotografo patirtis Sicilijoje. Prieš penkerius metus persikėlęs ten gyventi ir kurti, Taskovas savo darbuose pradėjo dar labiau akcentuoti vienišumą, lėtą laiko tėkmę ir šiam kraštui būdingą šviesą. Sicilijos aplinka fotografijose nėra vien turistinis gražaus kraštovaizdžio vaizdas. Atrodo, kad fotografą domina pati šviesos būsena – kaip ji krinta ant sienų, žmonių ar įvairių paviršių ir kaip pakeičia įprastos aplinkos nuotaiką.

Man labiausiai įsiminė būtent šis gebėjimas iš paprasto vaizdo sukurti emociją. „Šviesos trupiniuose“ nėra būtinybės ieškoti sudėtingo siužeto. Kartais užtenka šešėlio, nedidelio šviesos ploto ar žmogaus figūros tolumoje. Fotografas tarsi parodo, kad tai, kas iš pirmo žvilgsnio atrodo nereikšminga, gali tapti svarbiausia vaizdo dalimi. Šiuo požiūriu paroda primena, kad fotografuoti reiškia ne tik pamatyti, bet ir išmokti pastebėti.

Įdomi ir paties autoriaus mintis apie pasaulio rinkimą po gabalėlį. Fotografas tarsi surenka mažas kasdienybės detales ir iš jų kuria asmeninį pasaulio vaizdą. Todėl kiekviena fotografija tampa ne objektyvia realybės kopija, o savotišku autoriaus atspindžiu. Žiūrėdamas į šiuos vaizdus, žiūrovas taip pat gali juose atpažinti savo nuotaikas, prisiminimus ar vienatvės jausmą.

Apibendrinant, „Šviesos trupiniai“ – tai rami ir atmosferiška paroda, kurios pagrindiniu veikėju tampa ne žmogus ar konkretus įvykis, o šviesa. Boris Taskov kviečia į pasaulį žiūrėti lėčiau ir atidžiau, pastebėti tai, kas paprastai lieka paraštėse. Analoginė fotografijos technika, sidabro želatinos atspaudai, Sicilijos šviesa ir vienišumo nuotaika sukuria savitą parodos pasaulį. Iš galerijos išeinama ne su konkrečia istorija, o su tam tikru jausmu – tarsi kasdienybėje iš naujo būtų galima pastebėti mažus „šviesos trupinius“, kurių anksčiau nepamatėme.