Garso tyrinėtojai

Don’t you wonder sometimes
About sound and vision?

David Bowie, Sound and Vision, 1977

Pastaraisiais dešimtmečiais garso menas labai išsiplėtė ir išsikerojo. Tai, kas XX a. viduryje buvo tik grupelės išrinktųjų kova už raiškos ir kūrybos laisvę, mūsų dienomis virto įprastu kultūros reiškiniu, viešai pristatomu koncertuose, spaudoje, televizijoje, radijuje. Dabar garso menininkai, garsininkai kviečiami į meno šventoves, parodų sales, viešąsias erdves, kur pristato savo kūrybą, rengia kūrybines dirbtuves, seminarus ir pelno gerą žodį. Tačiau buvo laikai, kai dėl šių laisvių ir privilegijų reikėjo dėti pastangas, kai nebuvo aišku, ar visuomenė priims radikalaus garso naujadarus. Štai Johno Cage’o, Davido Tudoro ir Roberto Rauschenbergo pasirodymas Sogetsu Art Center Tokijuje XX a. septinto dešimtmečio pradžioje (apie 1962 m.) pritraukė vos 4 klausytojus. „Borbetomagus“ nariai yra prasitarę, kad kartą jiems teko groti tik 1 klausytojui. Naujosios muzikos kūrėjai performansuose naudojo techniką, kuri plėtė muzikos kalbą ir ribas, vystė improvizacinius, laisvojo garso meno aspektus.

XX a. pabaigoje lankydamasis Los Andžele turėjau galimybę gana iš arti pasižvalgyti po andergraundo erdves. Klausiausi ir bendravau su tokiais kolektyvais ir atlikėjais kaip „Borbetomagus“, „CCCC“, „AMM“, „The Haters“, „Solid Eye“, „Hands To“, „Speculum Fight“, Steve’as Rodenas, Brandonas LaBelle ir nemažai kitų, kas man, „Tango“ žurnalo redaktoriui ir melomanui, linkusiam į garso eksperimentus, buvo naudinga ir gyvybiškai svarbu. Su Damionu Romero, garso tyrinėtoju iš Los Andželo, grojančiu „Speculum Fight“ slapyvardžiu, susipažinau per Ericą Lanzillottą, veiklų Vakarų pakrantės naujosios muzikos platintoją ir švietėją. Garsininkas Damionas per gyvo garso koncertus demonstruoja, kaip įvairios vibracijos veikia aplinkoje esančius objektus, kuria birių dalelių paveikslus, kuriuos vėliau sutvirtina klijais, miniatiūriniais kontaktiniais mikrofonais „prakalbina“ aplinkos objektus, tarkime, šaldytuvą. Damionas mane įrašė į svečių sąrašą, tad visą pusmetį galėjau lankytis Los Andželo klubuose, koncertų ir parodų salėse, žvelgti į itin spalvingą didmiesčio andergraundo kultūros pasaulį. Damionas Romero, parašęs mokslinį darbą apie garso tyrinėjimus, trumpai nupasakojo savo požiūrį į garsą:

Tai [garso studijos] gimė iš tos pačios garso, vibracijos ir akustikos manijos. Aš pamėginau pamatyti, kaip atrodo garsas, kurį aš kuriu. Kartą, prieš kokius 4–5 metus, mane aplankė Jephas Jermanas, jis buvo susižavėjęs Chladni¹ darbais. Šis atrado būdą, kaip garso vibracijomis sukurti įvairias vizualias birių dalelių figūras ir piešinius. Jis atrado, kad ant skirtingų paviršių pabėrus smėlį, druską, dulkes atsiranda skirtingos figūros. Jų formos taip pat priklauso nuo vibracijų dažnio, intensyvumo. Kadangi mano namuose visada pilna šiukšlių, su Jephu nusprendėme išmėginti Chladni atrastą būdą. Pirmas darbas, kurį atlikome, buvo ant metalinio disko, štai jis kabo ant sienos. Taigi ant metalinio disko pabėrėme druskos, paskui paviršių švelniai padengiau klijais – ir piešinys baigtas. Vėliau buvau pakviestas dalyvauti renginyje Visual Art by Sound Artists, kurį organizavo Steve’as Rodenas ir Brandonas LaBelle. Nusprendžiau viską išmėginti gyvai, tiesiai ant popieriaus. Taigi tie piešiniai sukurti naudojant vibracijas. Likau patenkintas savo darbu.

Damionas Romero

Alvinas Lucieris – amerikietis garso tyrinėtojas. Jo kūrinys „Music On A Long Thin Wire“ gimė iš rezonuojančios fortepijono stygos, ištemptos per visą kambarį ir prijungtos prie oscilatoriaus bei magnetų abiejuose galuose. Viela skamba savaime, reaguoja į mažiausius pokyčius ir judesius kambaryje, virpa, skleidžia sodrius obertonus. Alvinas rengia gyvus performansus užsidėjęs šalmą, prie kurio pritvirtinti laidai, prijungti prie akustinės sistemos. Autoriaus smegenys generuoja garsą, kurį sustiprintą girdime gyvo pasirodymo metu. Tai tik vienas iš daugybės autoriaus perfomansų, per kuriuos jis „prakalbina“ įvairiausius objektus. Fydbekas ir kilpinimas padėjo gimti kanoniniam „I Am Sitting In A Room“ kūriniui; „Bird and Person Dying“ – miniatiūrinis mikrofonas patalpintas striksinčio metalinio žvirbliuko viduriuose. Žavus fydbeko pasaulis taip sužavėjo Williamą Bennettą, kad jis po kelerių metų įkūrė Alvino principais grįstą industrinės muzikos kolektyvą „Whitehouse“.

Darius Čiuta – lietuvis garsininkas, „NAJ“ grupės įkūrėjas. Darius į garsą žiūri kaip į dizaino erdvę, jo garsiniai potepiai architektūriški, erdviniai, plastiški, anksčiau radikalūs, triukšmingi, dabar, kaip jis sako, „pučiantys, judinantys orą“. Darius dėmesingas aplinkai, kiekvienoje erdvėje jis skirtingai moduliuoja garsą, leidžia jam pačiam skleistis. Darius žinomas performansais kartu su Juozu Milašiumi, Audriumi Kalyčiu, Tomu Grunskiu. Prieš porą dešimtmečių kartu su Dariumi esame atlikę performansą Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejuje. Darius prie mano rašiklio pritvirtino kontaktinį mikrofoną, jo sustiprintas garsas keliavo į garsinę sistemą. Salė girdėjo sustiprintą rašiklio krebždėjimą, brūženimą ir fydbeką. Aš realiu laiku rašiau eiles, kurios pasibaigus koncertui buvo perskaitytos publikai.

Keithas Rowe’as ne tik garso tyrinėtojas, improvizatorius, bet ir dailininkas. Jo gitara skleidžia garsą tarsi muzika virtę Jacksono Pollocko paveikslai. Keithas tarp ant stalo paguldytos elektrinės gitaros stygų prikaišioja įvairiausių daiktų, kurie padeda išgauti dar negirdėtų garsų jūrą. Kai 1992 m. „AMM“ „Tango“ kvietimu atvyko į Lietuvą, grupės nariai viešėjo mano namuose. Johnas Tilbury bandė skambinti išderintu ir vos gyvu pianinu, tuo metu aš paprašiau Keithą ką nors nupiešti. Jis mielai sutiko, pasiprašė vaikiškų flomasterių ir nupiešė štai tokį mielą darbą.

1. Vokiečių mokslininkas Ernstas Florensas Friedrichas Chladni (1756–1827), kuriuo remiasi Damionas, tyrinėjo vibracijų poveikį birioms medžiagoms.