Fotografija tarp istorijos ir naujo vaizdo
Les Rencontres d’Arles 2026
Arlis, Prancūzija | 2026 m. liepos 6 d. – spalio 4 d.
57-asis „Les Rencontres d’Arles“ festivalis, pavadintas „Worlds in View“, šiemet fotografiją pristato kaip mediją, leidžiančią ne tiek susisteminti pasaulį, kiek pažvelgti į jį iš skirtingų, kartais prieštaraujančių perspektyvų. Festivalio programoje susitinka fotografijos istorija, šiuolaikinės praktikos, archyvai, politinė dokumentika ir eksperimentai su pačiu vaizdo pobūdžiu. Šį kartą ypač įdomu tai, kad Arlis fotografijos dabartį rodo per labai skirtingus santykius su jos istorija.
Vienas svarbiausių festivalio akcentų – William Klein šimtmečiui skirta paroda „This Way to Heaven“. Klein paprastai prisimenamas dėl savo energingų Niujorko, Paryžiaus, Romos, Maskvos ir Tokijo fotografijų, tačiau Arlio paroda labiau išryškina jo kritinį santykį su žiniasklaida, reklama ir masinės kultūros kuriama vaizdų sistema. Fotografija, tapyba, filmai ir piešiniai čia susijungia į kūrybą, kuri ne tiek fiksuoja viešąjį pasaulį, kiek ardo jo vizualinius mechanizmus. Klein fotografijoje vaizdas tampa ne tik dokumentu, bet ir politiniu komentaru – būdu parodyti, kaip pati žiniasklaida formuoja tai, ką laikome tikrove.
Visai kitą fotografijos istorijos perskaitymo būdą siūlo Lisa Oppenheim „Monsieur Steichen“. Menininkė atsispiria nuo Edwardo Steicheno, vienos svarbiausių XX a. fotografijos figūrų, tačiau nesiekia jo tiesiog rekonstruoti. Pasitelkdama fotografiją, tekstilę ir gėlių kompozicijas, Oppenheim kuria subjektyvų Steicheno portretą ir kartu permąsto jo mažiau žinomas praktikas – domėjimąsi augalais, tekstile, spalvota fotografija. Tokiu būdu fotografijos istorija čia tampa ne užbaigtu archyvu, o medžiaga naujam kūriniui. Praeitis nėra atkuriama – ji perkomponuojama.
Su šia paroda glaudžiai siejasi ir „Edward Steichen’s Nature“, kurioje pristatomas paties Steicheno santykis su gamta. Joje fotografas atsiskleidžia ne tik kaip fotografijos modernintojas, mados ir portreto fotografas ar kuratorius, bet ir kaip menininkas, nuolat tyrinėjęs šviesos, atmosferos ir gamtos transformacijas. Retai rodyti darbai iš Liuksemburgo kolekcijų leidžia į Steicheno kūrybą pažvelgti ne per įprastą jo karjeros kanoną, o per ilgalaikį santykį su gyvuoju pasauliu.
Šią istorijos peržiūrą dar labiau išplečia „Animal Model – 200 Years of Photography“. Paroda fotografijos istoriją pasakoja per gyvūno atvaizdą – nuo XIX amžiaus mokslinės fotografijos iki šiuolaikinių meninių ir socialinių vaizdų. Gyvūnas čia tampa ne vien fotografijos objektu, bet ir veidrodžiu, leidžiančiu suprasti pačius žmones: kaip mes klasifikuojame, tyrinėjame, idealizuojame, eksploatuojame ir giname kitus gyvus padarus. Šeši teminiai žvilgsniai – anatominis, performatyvus, emocinis, estetinis, etinis ir „virusinis“ – rodo, kaip per du fotografijos šimtmečius keitėsi ne tik technologijos, bet ir mūsų santykis su tuo, ką fotografuojame.
Visai kitą, asmeniškesnį fotografijos istorijos sluoksnį atveria Patti Smith paroda. Čia fotografija susijungia su jos kaip poetės, muzikantės ir menininkės praktika, todėl vaizdas tampa ne atskiru kūriniu, o platesnės meninės savivokos dalimi. Smith kūryba ypač įdomi fotografijos kontekste tuo, kad joje svarbus ne fotografijos „profesionalumas“, bet gebėjimas fiksuoti artumą, atmintį, kasdienybės ženklus ir menininko aplinką. Tokia praktika išplečia fotografijos ribas ir primena, kad svarbus vaizdas nebūtinai atsiranda iš fotografinės disciplinos – jis gali gimti iš poreikio išsaugoti santykį su žmogumi, vieta ar laiku.
Dar vienas svarbus Arlio programos sluoksnis – Louis Roederer Foundation Discovery Award. Šių metų ekspoziciją kuruoja Nadine Hounkpatin, o joje pristatomi septyni tarptautiniai menininkai, fotografiją naudojantys kaip erdvę tiesos, atminties, tapatybės ir atsakomybės klausimams. Tarp išskirtų projektų – Mallory Lowe Mpoka „Cosmologies of the Heiresses“, kurioje fotografija jungiama su tekstile, šeimos archyvais, žodine istorija ir spekuliatyviomis projekcijomis. Belgų ir kamerūniečių kilmės menininkė fotografiją supranta ne kaip būdą tiksliai atkurti praeitį, o kaip priemonę ją iš naujo aktyvuoti.
