B. H. Tiškevičius (☨1935) ir jo fotografijos pasaulis

Užutrakio dvaro rūmai, 2026 m. liepos 9 d. – rugpjūčio 30 d.

Užutrakio dvaro rūmuose pristatyta Benedikto Henriko Tiškevičiaus (1852–1935) fotografijų paroda reikšminga tuo, kad į Lietuvos fotografijos istoriją leidžia pažvelgti iš XIX amžiaus perspektyvos, kai fotografija dar tik įtvirtino savo, kaip savarankiško meno, statusą. Tiškevičius buvo ne tik keliautojas, mecenatas ir aristokratas, bet ir aktyvus fotografijos kūrėjas, siekęs peržengti vien dokumentinę fotografijos funkciją. XIX amžiaus pabaigoje jis buvo Paryžiaus fotoklubo narys ir dalyvavo tarptautiniame piktorialistinės fotografijos judėjime. 

Parodoje eksponuojama daugiau kaip 100 fotografijų iš muziejinių ir privačių kolekcijų. Specialiai Užutrakio dvaro erdvėms parengta rinktinė daugiausia atskleidžia Tiškevičiaus kasdienio gyvenimo ir aristokratų aplinkos dokumentiką Vialos bei Raudondvario rezidencijose, tačiau kartu pristato ir brandžiausius jo meninės fotografijos pavyzdžius. 

Šioje kūryboje ypač įdomi riba tarp dokumento ir inscenizacijos. Tiškevičius fotografavo šeimą, dvarų interjerus, keliones, valstiečių gyvenimą ir gamtą, tačiau dalį vaizdų sąmoningai konstravo – kūrė vadinamuosius „gyvuosius paveikslus“, kuriuose žmonės, kostiumai ir aplinka buvo komponuojami pagal iš anksto sumanytą sceną. Taigi fotografija jam buvo ne tik būdas užfiksuoti egzistuojančią tikrovę, bet ir priemonė ją interpretuoti bei kurti. 

Būtent šis fotografijos dokumentiškumo ir meninės vaizduotės susidūrimas leidžia Tiškevičiaus darbus aktualiai perskaityti ir šiandien. Jo fotografijose XIX amžiaus socialinė ir kultūrinė aplinka tampa neatsiejama nuo autoriaus pasirinkimo, inscenizacijos ir estetinių siekių. Todėl šios parodos reikšmė neapsiriboja istoriniu fotografijos paveldu – ji primena, kad klausimas, kiek fotografija dokumentuoja, o kiek konstruoja tikrovę, yra būdingas pačiai fotografijos medijai nuo pat jos meninės raidos pradžios.