Viktorijos Makauskaitės parodos „Peršlapę kojos“ recenzija
2026 metų balandžio 22 dieną Prospekto galerijoje Vilniuje atidaryta Viktorijos Makauskaitės personalinė paroda „Peršlapę kojos“. Tai pirmoji Lietuvoje pristatoma autorės personalinė paroda, kurioje eksponuojamos dvi fotografijų serijos – „Patvoriai“ ir „Peršlapę kojos“. Parodą taip pat papildo autorinės knygos ir zinai. Daugiau nei penkiolika metų Tokijuje gyvenanti ir kurianti menininkė savo kūryboje jungia fotografiją, piešinį ir tekstą, todėl paroda leidžia pažvelgti ne tik į fotografinius vaizdus, bet ir į platesnį jos kūrybos santykį su knygos forma bei asmenine patirtimi.
Parodos pavadinimas „Peršlapę kojos“ iš karto nurodo į fizinę patirtį. Tai nėra tik metafora, nes pati fotografavimo praktika buvo susijusi su buvimu lauke nepalankiomis sąlygomis. Pagrindinė serija gimė pandemijos metu, kai galimybės laisvai judėti ir keliauti buvo stipriai apribotos. Kaimynystėje esantis parkas tapo viena iš nedaugelio erdvių, kuriose buvo galima atsitraukti nuo kasdienybės. Tačiau fotografė parką rinkosi ne saulėtomis ir patogiomis dienomis. Priešingai, ją domino liūtys, vėjas, sniegas, smėlio audros ir karščio bangos. Tokios sąlygos keitė ne tik aplinkos vaizdą, bet ir pačią fotografavimo patirtį.
Šis aspektas yra vienas svarbiausių parodos suvokimui. Fotografė sąmoningai atsisako patogaus stebėtojo pozicijos. Ji tampa fiziškai įtraukta į fotografuojamą aplinką: šąla rankos, šlampa kojos, tenka klampoti per sniegą. Tokiu būdu fotografavimas tampa ne vien vaizdo fiksavimu, bet ir kūniška patirtimi. Būtent fizinis nepatogumas leidžia kitaip pažvelgti į aplinką. Fotografuojama ne todėl, kad vaizdas yra „gražus“ tradicine prasme, o todėl, kad konkrečiu momentu jis sukelia tam tikrą pojūtį.
Makauskaitės fotografijose ypač svarbios tekstūros. Šlapūs augalai, blizgantys paviršiai, purvas, sniegas, vanduo ir kita parko aplinka tampa pagrindiniais fotografijos objektais. Vaizduose galima pajusti ne tik tai, ką mato akis, bet ir tai, ką patiria kūnas. Šlapias paviršius atrodo beveik apčiuopiamas, o fotografijos tarsi leidžia įsivaizduoti lietaus garsą, šaltį ar drėgmę. Dėl to paroda tampa daugialypė – ji veikia ne vien per regą, bet netiesiogiai žadina ir kitus pojūčius.
Svarbu ir tai, kad autorė atsisako iš anksto suplanuotos, „teisingos“ kompozicijos. Oficialiajame parodos aprašyme pabrėžiama, kad ji intuityviai fotografavo augalų tekstūras, parko infrastruktūros objektus, paukščius ar pro šalį skubančius dviratininkus. Tokia fotografavimo strategija suteikia darbams spontaniškumo. Vaizdai neatrodo sukonstruoti vien tam, kad būtų estetiški. Jie labiau primena trumpus pastebėjimus, atsiradusius iš buvimo konkrečioje vietoje ir konkrečiu metu.
Šioje vietoje ypač svarbus santykis tarp žmogaus ir miesto. Tokijas dažnai įsivaizduojamas kaip tankus, technologinis ir betoninis megapolio pasaulis. Tačiau Makauskaitės fotografijose miestas pasirodo kitoks. Jame atrandama žaluma, laukiniškumas ir gamtos procesai. Fotografės dėmesį traukia ne didmiesčio mastas ar architektūrinis įspūdis, bet mažos erdvės, kuriose gamta gali egzistuoti beveik nepriklausomai nuo žmogaus. LRT pristatyme pati autorė pabrėžia, kad Tokijuje jai svarbi žaluma ir laukinis pasaulis, kurį galima atrasti net miesto centre.
Šią temą pratęsia kita parodos serija „Patvoriai“. Joje stebimas buvęs sklypas Tokijuje, kuriame po gyvenamųjų namų nugriovimo ir senų medžių nukirtimo kurį laiką nebuvo vykdoma statyba. Aptvertoje teritorijoje savaime pradėjo augti žolė ir krūmai, o vieta tapo įvairių smulkių gyvūnų ir vabzdžių buveine. Tvora čia turi dvejopą reikšmę: ji atskiria teritoriją nuo miesto, tačiau kartu ją apsaugo. Šis vaizdas tampa savotiška žmogaus ir gamtos santykio metafora. Nors miestas nuolat plečiasi ir keičiasi, gamta sugeba užimti net trumpam paliktas erdves.
Abi serijas jungia dėmesys tam, kas dažnai laikoma nereikšmingu. Autorė nefotografuoja didingų peizažų ar reprezentatyvių Tokijo vaizdų. Priešingai, ji renkasi pakraščius, augalus, lietaus sudrėkintus paviršius, tvoras, paukščius ir atsitiktinius praeivius. Tokiu būdu fotografija tampa atidaus stebėjimo praktika. Tai, kas įprastai lieka regėjimo paraštėse, tampa pagrindiniu vaizdo objektu.
Parodoje taip pat svarbi meditacijos idėja. Pandemijos metu parkas Makauskaitei tapo ne tik fizine erdve pasivaikščioti, bet ir būdu atsitraukti nuo įkyrių minčių. Nuolatinis aplinkos stebėjimas tapo aktyviu procesu, padedančiu susikoncentruoti į dabarties akimirką. Todėl fotografijos gali būti suprantamos kaip tam tikri sustabdyti stebėjimo momentai. Jos nepasakoja nuoseklios istorijos, tačiau kartu sudaro asmeninės patirties žemėlapį.
Parodos vertę sustiprina ir autorės domėjimasis knygos forma. Makauskaitė kuria nedidelio tiražo rankų darbo fotografijų knygas, o jos leidinys „Getting Feet Wet“ 2025 metais buvo nominuotas Arlio fotografijos festivalio geriausios autorinės knygos kategorijoje. Tai rodo, kad fotografija autorės kūryboje nėra atsieta nuo fizinio objekto ir leidybinio proceso. Fotografija gali egzistuoti ne tik ant galerijos sienos, bet ir knygoje, kurią galima vartyti, liesti ir skaityti.
Vis dėlto paroda gali pasirodyti neįprasta žiūrovui, kuris fotografijoje tikisi aiškaus siužeto ar lengvai atpažįstamų objektų. Kai kurie vaizdai reikalauja daugiau laiko ir dėmesio. Jų prasmė atsiskleidžia ne iš karto, todėl ekspoziciją svarbu stebėti kaip visumą. Fotografijos veikia per nuotaiką, faktūrą ir pojūtį, o ne per tiesioginį pasakojimą.
